Tu vienas, Viešpatie,
žinai,
kodėl mane
pasodinai,
kaip medį ant
kietos uolos,
šaknim vis ieškantį
tylos –

tyros tėkmės
iš tos gelmės –
gyvybę teikiančios
vilties –
Bet ta uola,
nors ir kieta –
geriausia man
skirta vieta –

ten saulės šviesoje
galiu,
sušildytas jos
spindulių,
iškelti į Tave
rankas,
tarsi žaliuojančias
šakas –

o tankmėje
tarp tų šakų
susukę paukščiai
daug lizdų –
jie spurda
medžio širdyje,
giedodami
apie Tave –

ir man ramu,
nes Tu žinai,
geriau, kodėl
pasodinai
mane, kaip medį
ant uolos,
gaivinamą gelmių