Tu vienas, Viešpatie,
žinai,
kodėl mane
pasodinai,
kaip medį ant
kietos uolos,
šaknim vis ieškantį
tylos –
tyros tėkmės
iš tos gelmės -
gyvybę teikiančios
vilties -
Bet ta uola,
nors ir kieta -
geriausia man
skirta vieta –
ten saulės šviesoje
galiu,
sušildytas jos
spindulių,
iškelti į Tave
rankas,
tarsi žaliuojančias
šakas -
o tankmėje
tarp tų šakų
susukę paukščiai
daug lizdų -
jie spurda
medžio širdyje,
giedodami
apie Tave –
ir man ramu,
nes Tu žinai,
geriau, kodėl
pasodinai
mane, kaip medį
ant uolos,
gaivinamą gelmių