Pasilenkdamas
Prie tavo kojų, Viešpatie,
Pamatau aš žemę iš dangaus, –
Po absurdiškos puikybės luobu
Kolapsuoja čia širdis žmogaus.

Tarsi Vėlinių nakties liepsnelės
Spindi, bet neapšviečia būties,
Svetimumo šaltis tyliai kausto,
Nors ir stovim petim prie peties.

Žemė ir dangus mirtim atskirta,
Bet sujungta meilės jungtimi.
Aš prie tavo kojų pasilenkęs
Taką į tave randu širdy.