Nuo tos tamsos, kuri kaskart sukyla
tada, kai jos nelauki ir tiki,
kad suradai takelį jau į tylą –
Viešpatie, – apgink .

Ir tamsą tą, kuri aptemdo žvilgsnį,
o širdį lyg voratinkliu lipniu
apaudžia nerimu per vieną mirksnį –
Viešpatie, – paimk .

Ir tamsai tai, kuri užkloja viltį,
tarytum ugnį pelenais šaltais,
įsėlint nejučia į mano širdį –
Viešpatie, – neleisk.

Nuo tos tamsos neleisk, kad aš užgesčiau
be meilės, kaip be degančios ugnies –
ir kad vis tiek takelį aš surasčiau
į Tavo širdį – Viešpatie, – padėk.