Nuo tos tamsos, kuri kaskart sukyla
tada, kai jos nelauki ir tiki,
kad suradai takelį jau į tylą -
Viešpatie, - apgink .
Ir tamsą tą, kuri aptemdo žvilgsnį,
o širdį lyg voratinkliu lipniu
apaudžia nerimu per vieną mirksnį -
Viešpatie, - paimk .
Ir tamsai tai, kuri užkloja viltį,
tarytum ugnį pelenais šaltais,
įsėlint nejučia į mano širdį -
Viešpatie, - neleisk.
Nuo tos tamsos neleisk, kad aš užgesčiau
be meilės, kaip be degančios ugnies -
ir kad vis tiek takelį aš surasčiau
į Tavo širdį - Viešpatie, - padėk.