Viskas vyksta labai greitai,
lyg atskiri filmo kadarai kartojasi
tam tikri gyvenimo epizodai, nuotrupos,
kažkodėl labai labai liūdna ir nesinori palikti šio pasaulio,
nors tiek daug skausmo, kančių, ligų, skurdo, liūdesio…
Bet jis nuostabus, beprotiškai nuostabus ir prasmingas.
Nežinau kodėl negaliu to įrodyti, bet vidumi jaučiu – galiu užtikrinti,
kad tai – tiesa… tik niekas manęs negirdi…
Jis toks nuostabus, kad norisi verkti,
akys pilnos ašarų ir pasigėrėjimo pasaulio paslaptimi.
Visa, kas gyva, palaikoma žemės, dangaus, ugnies alsavimo paslaptimi.
Byrančio smėlio, jūros kvapo ir bangos garso…
Nakties pilnos žvaigždžių ir begalinės,
niekad nesibaigiančios visatos ramybės.
Vaiko gimimas ir mirtis, didžiulis džiaugsmas ir skausmas čia sukasi
viename gyvenimo sūkuryje, lyg dvi beprotiškai įsimylėjusios priešingybės…
Tarsi neapsakomai graži ir tobula simfonija,
už kurią tobulesnės niekad nesukurs joks žmogus,
joks žmogaus pasaulio genijus…
Paskutinė akimirka… Labai liūdna viską palikti,
nes neapleidžia jausmas, kad esi tos nenusakomos vertybes dalis,
jos brolis, jos kūnas, jos sūnus…
kuris palieka savo motiną… visam laikui…
Pažinęs ir pajautęs, kad ji visad šalia…
tik paskutinę akimirką… paskutinę minutę…
kuri pati brangiausia, gražiausia, liūdniausia ir tobuliausia…
Ji tobuliausia supratimu, susitaikymu ir atsidavimu gyvenimo sūkuriui…
tobulam neišvengiamumui… ir prasmei,
kurios niekad negalėsime suvokti sveiku protu….
Mintys ir žodžiai valdo pasaulį…
Tik paskutinę akimirką patyriau tą paslaptingą jausmą, kad mano mintys
aiškios ir skaidrios kaip niekados,
kad mintimis galiu valdyti mane supantį fizinį pasaulį,
lyg filmą: pagreitinti, sulėtinti, sustabdyti, iškirpti kadrus,
sumontuoti taip tobulai, lyg taip ir turėtų būti…
Tas jausmas nenusakomai neįprastas ir keistas,
lyg jausčiausi prieangyje kito pasaulio ir pabaigoje šio…
Tai – Dievo Gailestingumas…