Baltai užsnigusiam
take -
užšalusių širdžių
laike -
aš Tavo pėdas
atrandu
ir paskui jas pusnim
brendu,
klausydamas širdim
tylos -
jos meile sklidinos
kalbos,
kuri paguos
ir apkabins -
ramybėj savo
panardins
ir naują viltį
dovanos,
kaip blyksnį saulės
šilumos,
kurioj ištirps
širdies ledai
ir nors paliks
seni randai,
bet ta širdis jau taps
kita -
Tavosios meilės
paliesta,
kurios gelmėj
Tu gyveni -
gyvybę savo
dalini
ir lydi užsnigtu
taku -
tuo stingdančiu speigų
laiku,
kur Tavo pėdas
atrandu
ir Tavo pašauktas
vardu -
laimingas per pusnis
brendu.