Baltai užsnigusiam
take –
užšalusių širdžių
laike –
aš Tavo pėdas
atrandu
ir paskui jas pusnim
brendu,

klausydamas širdim
tylos –
jos meile sklidinos
kalbos,
kuri paguos
ir apkabins –
ramybėj savo
panardins

ir naują viltį
dovanos,
kaip blyksnį saulės
šilumos,
kurioj ištirps
širdies ledai
ir nors paliks
seni randai,

bet ta širdis jau taps
kita –
Tavosios meilės
paliesta,
kurios gelmėj
Tu gyveni –
gyvybę savo
dalini

ir lydi užsnigtu
taku –
tuo stingdančiu speigų
laiku,
kur Tavo pėdas
atrandu
ir Tavo pašauktas
vardu –
laimingas per pusnis
brendu.