Tas šaltas ir žvarbus lietus…
tas rudeninis vėjas –
širdies išklibina vartus
taip nelauktai atėjęs –

ir aš matau – tas pats esu,
kaip ir prieš šimtą metų –
skraidau kažkur tarp debesų
ir vėl save pametęs –

kaip lapas klevo, nuo šakos
atplėštas – be gyvybės –
vėl ieškau Tavo Artumos,
Tavos širdies ramybės,

kur vėl galiu save atrast,
prigludęs Tau ant delno –
tik Tau vienam mane suprast –
tik Tu gali taip švelniai

mylėt, žvarbus lietus kai plaus
ir plaks vėl šaltas vėjas –
ateiki, Viešpatie – prašau –
atleisk man, pagailėjęs –

priglausk paklydusį, priimk
ir vėl į savo širdį –
ir niekada daugiau neleisk
nuo jos man atsiskirti.