Tas šaltas ir žvarbus lietus...
tas rudeninis vėjas -
širdies išklibina vartus
taip nelauktai atėjęs –
ir aš matau - tas pats esu,
kaip ir prieš šimtą metų -
skraidau kažkur tarp debesų
ir vėl save pametęs –
kaip lapas klevo, nuo šakos
atplėštas - be gyvybės -
vėl ieškau Tavo Artumos,
Tavos širdies ramybės,
kur vėl galiu save atrast,
prigludęs Tau ant delno -
tik Tau vienam mane suprast -
tik Tu gali taip švelniai
mylėt, žvarbus lietus kai plaus
ir plaks vėl šaltas vėjas -
ateiki, Viešpatie - prašau -
atleisk man, pagailėjęs –
priglausk paklydusį, priimk
ir vėl į savo širdį -
ir niekada daugiau neleisk
nuo jos man atsiskirti.