Tu viską darai paprastai.
Staiga paukščiai sugrįžta, aptūpia šakas,
Pasigirsta jų užmirštos giesmės –
Ir ateina pavasaris Žemėn,
O į sielą – dar tūkstančiu metų anksčiau.

Tu viską darai paprastai.
Vieną rytą atbudus,
Širdis kyla pati į Tave,
Gyriaus giesmės nerimsta ant lūpų.
Ateini ir atnaujini būtį
Ir įgalini tarti:
„Tu – mano Viešpats.
Tavęs mano siela ieškojo…“