Po daugel metų laišką, Mama,Tau rašau,
kažkaip neįprasta, sunku pradėti,
bet nesimatėm jau labai senai,
o noris pasiguosti, pakalbėti

Gėlių ir žodžių per mažai Tau dovanojau,
ir prie krūtinės taip retai glaudžiau,
gal tas gyvenimo audringas šėlsmas trukdė,
kad tik dalelę žodžių iš širdies Tau pasakiau

Rašau Tau, Mama, laišką ir galvoju,
iš kur tiek meilės žmogui atradai,
visus našlaičius Tu priglaust galėjai,
jie tilpo po tavais šiltais sparnais

O kiek paklydusių benamių Sielų,
ir žodžiais ir darbais prausei,
praeidama paliesdavai benamį šunį,
ir savo kąsnį padalindavai pusiau

Nei turto, pinigų Tau nereikėjo,
ir rūbais vaikščiojai senais,
Tau širdį dėl kitų skaudėjo,
ligas pamiršus, dieną, naktį Tu meldeis

Vargus ir skausmą Tau malda malšino,
o džiaugsmą Tau suteikdavo geri darbai,
nusišypsodavai nelaukdama likimo,
žinojai, kad Dangus – antri namai

IKI – sakau brangioji Mama,
aš pasiguosiu, parašysiu mintimis,
ateiki pas mane kasnakt į sapną,
papasakoti apie Dangiškus namus