Kryžkelė

Galbūt tik aš vis nepabėgu
Nuo kryžkelės iš akmenų grįstos ,
Kada keliai ir be manęs nubėga
Ir palieku prie namo slenksčio
Arba kloniuose žaliuos…
Tai kas ,kad nuolatos vilioja kalvos ,
Apanka nuo spalvų širdis,
Dažnai vis ieškau vedlio,
Atramos,kai lūžta įprastinės spalvos…
Jaučiu,kad paskutinė
Ir vienintelė viltis
Jau iš po kojų slenka
Ir po žemėm skverbias –
Pasiremiu ant klibančios lazdos.
Toliau jėgų keliauti neužtenka…
O gal tik noro pastovėti prisiliestus
Prie amžinos gyvenimo šakos?..