Neįvyko stebuklas tada,
neįvyks niekados, niekados!
Atvira tik paliko žaizda,
srūva kraujas iš tosios žaizdos.

Tai ne šiltąsai kraujas, oi ne –
Patyrimas tai srūva skaudus. –
Tad alsuoju visa krūtine
jau numirusius žemės aidus.

Prisiglausiu prie žiedo – nuvys
ir jo vietoj erškėčiai bujos.
Bet vėlyvo rudens spindulys
veda vėl tuo krantu prarajos.

Man vaidenas pilis atvira:
bokštai skendi gausiuos žiburiuos,
joje užraktų jokių nėra,
ją regiu širdimi ir gėriuos.

Ją jaunystės regėjau sapnuos –
vaiskią aukštą, lig pat debesų, –
apie ją liūnai, kalvos dainuos,
plauks aidai iš miškų iš visų.

Nors aplinkui tik raistas dygus,
nors prieiti sunku prie pilies, –
viešpatauja ten laisvas žmogus,
jokie prietarai jo nepalies.

Jei išgirsi, kad beldžias vėlai,
Nepabūki beldimo staigaus, –
įsileisti vidun privalai:
einu žemėj ieškodams žmogaus.