Į ežero melsvas akis
Vingiuoja kelias-švytintis upelis
Ir pasakoja,kaip keliavo-
Per pievas ir kalvas
Dienų dienas,naktis ,
Kol prie savųjų vandenų
Daugiau patyręs atkeliavo ,-
Pasidalinti savo mintimis…
Jo kalbos paslaptis
Galingi medžiai saugo –
Juk nežinai,kokia kitų mintis…
Nevaikščiotuos keliuos
Tik dilgėlės gražiai užauga-
Nebepraeis,jeigu laike kas pasiklys …

Tik pažiūrėk,kokia ramybė-
Net povandeninės srovės
Nedrumsčia žavesio gerų akių.
Žiūriu į vandenį-didžiausią
Žemės lobį ,
Žinau-gerumą ir draugystę
Saugoti turiu.