Kaštonų bumbulai ėmė šypsotis-
Tuoj kris į žemę švelnūs obuoliai.
Rudi,kaip mūsų žemė -molio ,
Bumbsės tyloj nukritę iš aukštai…
Kai atsisėsi prie manęs už stalo ,
Paseksiu pasaką-kaip šiandien gyvenu ,
Kaštonų gėrimo taurę pripylus ,
Pasiūlysiu kaštonų, lauže iškeptų.
Kaip karuselė sukas dienos-ratai ,
Nors saulė jau už vakaro gaisų ,
Prailginu jos žingsnį,kol dar akys mato ,
Ir iš inercijos kaštonų sproginėjimo
Dar iki išnaktų su nerimu klausyt galiu .
2008
Kodėl beržai pakrantėje
Tokie pilki ,paniurę ?
Juos glosto vėjo rankos –
Grubios ,be švelnių jausmų.
Nepavadinsi jų ir svyruonėliais-
Neužaugina jie ilgų kasų…
Bet, kurie lieka po audrų ,
Galingi dangui moja
Ir nebebijo sniego,liūčių
Net skandalingų varnų ,
Karkiančių dėl būsimų orų.
Dabar ruduo,tik pamojuosiu
Praeidama berželiams
Nuo gražiųjų ežerų…
2008
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…
O medžiuos dega tylios žvakės –
Baltuos žieduos rausvi taškai, –
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
Aš tokio ąžuolo kaip gyvas nemačiau:
Jo šakos veržiasi, kaip paukščiai, vis aukščiau,
Ir saulė vakare į jį kaip jūron grimzta,
Ir spinduliai jame triukšmauja ir nerimsta,
Ir plaukia jis erdvėj, didingas ir platus,
Kaip senas burlaivis į tolimus kraštus.
Auga auga ąžuolėliai
Kaimo kapuose.
Ant šakelių šakužėlių
Amžina rasa.
Jai braukysi rankom rasą,
Ašaros byrės.
Ąžuolėliai sunkiai neša,
Dedas ant peties
Visą vargo žemės mantą,
Lenkias nuo naštos.
Ir girdi, kaip lašas krenta
Ašaros šaltos.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Per visą naktelę einu pas tave
Bet jei neateisiu
Pamirški mane.
O jeigu ateisiu-
Prašau netylėk.
Nuleiski akis,
Į mane pažiūrėk.
Ištieski šakas
Ir pakelki mane
Juk tai ne miražas,
Juk aš ne sapne.
Pakelki mane ligi pačio dangaus.
Tenai paprašysiu tau
Šalto lietaus.
Ir visą tą naktį
Aš būsiu šalia
Tegul nepalūžta
Tavoji valia.
Tegul po to šalto
Ir melsvo lietaus
Tavo šaknys ir lapai
Ir vėl atsigaus.
Žinau pasipuoši
Žalia spalvele
O visą tą naktį
Aš būsiu šalia.
Indrė Makštelytė, Va klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Medžiai Jie tarsi žmonės,
Vieni seni, kiti jauni
Jie kaip ir mes
Kuproti, tiesūs ir kreivi
Jie tarsi žmonės
Gražūs, blaurūs, nepastebimi…
Jie kaip ir mes-
Vieni aukšti, kiti žemi
Medis – kaip žmogus,
Žmogus – kaip medis
Kartais baras, karatais tyli.
Jie tarsi žmonės
Duoda kartais ima.
Jie kaip ir mes-
Raudoni ir žaizduoti.
Medžiai tarsi žmonės:
Vieni palaužti metų miršta, kiti – dygsta
Jie kaip ir mes
Ir džiaugesi, ir juokiasi, ir verkia…
Audros palaužti gydosi žaizdas.
Aušra Račiukaitytė
Kauno statybininkų rengimo centras, smulkaus verslo organizavimo skyriaus, gimnazinė klasė, II kursas.
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Pirmasis sniegas
Išpuošė egles.
Jos žvilgėjo
Tartum žvaigždės.
Eglių skaros
Žėrėjo nuo šerkšno,
Raibuliavo
Ledo karoliai.
Eglių rankos
Baltavo nuo sniego,
O jų pirštai
Sustingo iš šalčio.
Roberta Žvirblytė
Prienų ,,Ąžuolo” vidurinė mokykla
Prienų rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Išsišakojo jis pakelėje,
Kniūpsojo liūdnas.
Žalieji lapai guodė jį.
Svajojo skroblas,
Kad žvaigždės
Puoštų jo šakas.
Šviesiais vakarais
Skroblas bando sugauti
Nors vieną žvaigždę.
Prienų ,,Ąžuolo” vidurinė mokykla
Prienų rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Medžiai Jie tarsi žmonės,
Vieni seni, kiti jauni
Jie kaip ir mes
Kuproti, tiesūs ir kreivi
Jie tarsi žmonės
Gražūs, blaurūs, nepastebimi…
Jie kaip ir mes-
Vieni aukšti, kiti žemi
Medis – kaip žmogus,
Žmogus – kaip medis
Kartais baras, karatais tyli.
Jie tarsi žmonės
Duoda kartais ima.
Jie kaip ir mes-
Raudoni ir žaizduoti.
Medžiai tarsi žmonės:
Vieni palaužti metų miršta, kiti – dygsta
Jie kaip ir mes
Ir džiaugesi, ir juokiasi, ir verkia…
Audros palaužti gydosi žaizdas.
Aušra Račiukaitytė