Medžiai

Išsirikiavę medžiai ,
Lyg iš miego atsikėlę.
Šilta ,be vėjo dar diena.
Pakriūtėje nutįsę uodegos-
Ilgi lapų šešėliai
Ir tarsi žiūri į mane.
Po beržo garbanom sustojau ,
Paukštelių giesmininkų negirdžiu ,
O kėkštas gal giles ,
O gal kankorėžius nešioja ,
Nes uodegos vis sušmėžuoja
Virš medžių ir mūsų galvų.
Vienodai,rodos,vasarą palydim-
Ir medžiai,paukščiai ,vabalėliai
Šiugžda po nukritusiu lapu…
Paklausius Urvenos nurimusios ,
Į dangų jos vandenyse pasižiūrėjus ,
Lyg po maldos namo grįžtu.
2008

Prieš saulę savo vaikučius
Lyg plunksneles iškėlęs
Taip džiaugiasi kaimynais-
Ąžuolais,klevais,beržais…
Po kojom gervuogės sužėlę
Ir priešui prasibraut neleis.
O viršuje- dangaus mėlynė
Be debesų- niūrių audrų ,
Bet jo vaikams
Juk reikia gūsio vėjo,
Kad nusineštų prie upelio,
Kur kiti išdygo –
Globojami,myluojami ,
Pagirdyti išleido daigelius .
O!Kaip surinkti sėklas ,
Kuokštais kybančias
Ant uosio senutėlio ,
Kada jo lūkesčiai
(Kaip ir kiekvieno )
Veltui nepradingo-
Apgaubti jaunuolyną lapų vainiku.
2008

Per mišką upeliukas vos virvena…
Gyvenimo pasirinkimas-
Tik siaura vaga ,
Jeigu vanduo po šaknimis
Net prasigraužia ir nubėga-
Kokia trapi mūsų kasdienė
Būsena prieš amžinąjį laiką ,
O einame į rytdieną
Vis iškelta galva…
Ir skubame nepažiūrėdami
Po savo kojom,bėgam ,
Lyg paskutinė būtų ši diena …
O kada akys -mūsų šaknys
Ašarom pritvinkusios sudrėksta ,
Lyg medžiai į upelį
Į save pažvelgiam iš arti.
Sustoti negali,kol vanduo bėga ,
Į praeitį sugrįžti-per toli.
2008

Ruduo ir skietmedžio
Kriauklelės prasivėrė…
Kaip iš toli žėruoja
Jo rausva galva ,
O kam pakibusios
Vis tilindžiuoja ašarėlės ,
Geltonai nusidažiusios-
Gal gaila vasarėlės ,
Kuri pakrūmėmis nubėgo ,
Palikus smilgas papilkėjusias ,
Užmerkusi gėlelių akeles.
Bet štai- pakrūmes papuošė ,
Spalvų kiek prisidėjo!
Be širdgėlos sakau:
-Sudie,tiktai ateik rytoj ,
Kai širdis laukia prisikėlus-
Su skietmedžio paženklintom
Naujų vilčių ribom…
2008

Žmogus pasaulyje-
Tai nulaužta šakelė
Lyg sėklos pumpurėlis
Baltame sniege…
Gali ir likti ten ilgam
Visai nepastebėtas ,
O gal užmins kažkas
Bėgiodamas miške.

Ir neilgai žaliuosi ,
Jei kažkas atskyrė
Nuo motinos,gimtinės
Ar savo namų ,
Išnyksta tautos-
Ir istorija visų nežino ,
O ką gi reiškia
Vienišas žmogus…

Tik pažiūrėk,kaip ant kalvelių
Medžiai šoka lyg padūkę ,
Pasidabinę,apsikaišę rūbais nuostabiais…
Visai nepaiso,kad vardai kitokie
Ir kalba pučiant vėjui
Visi kitaip-šiurena įvairiai.
Ir ąžuolai, tvirtai apsikabinę ,
Galingom kojom į pakriūtę kaukši ,
Kada sausas šakas aplanko
Vis nepavargstantis genys ,
O saulė nusišypso iš dangaus mėlynės
Ir debesų vartus atvėrusi
Paklauso,pasižiūri vėl į aukštį ,
Kaip išskrendančių į pietus žąsų
Gagenimas į šokio ritmą groja įsipynęs ,
O su jomis plazdena ir mana širdis.
2008