Medžiai

Kai ąžuolo giles delne suspaudžiau ,
Švelniu kvapu pasipuošė troba…
Prie ąžuolinio duonkubilio lyg matau
Įraudusį nuo krosnies,giedrą veidą-
Prie duonos kepalo palinkusi mama .
Ant pirmojo pirštu brėžia kryželį ,
O paskutinis -mažas pagrandukas man ,
Kad prisiminčiau, kaip skalsi
Mums tuokart buvo pokary duonelė ,
Kaip ąžuolo tvirtumo reikia kiekvienam.
Nuo tų laikų daug ąžuolų užaugo
Ir saugo tarsi vartai į mišką kelius-
Kiti, susikabinę rankomis ,egles praaugo ,
Net ir kelmai nušvitę-medis atkaklus.
O kur giles dabar pasėjam
Ir pasodinam ąžuolo daigus.
Po jais ar duonos trupinių pabėrėm ,
Kad vėjas oštų šakose saldžiu kvapu…
2008

Mažų pušų daigai tarsi kryželiai
Nenušienautos pievos patale.
Jaučiu,kaip augti joms čia gera ,
Kai aukštos smilgos nugena šalnas.
Gal piliakalnių palikti kryželiai
Nebeįstengia pažymėti kapinių ribas ,
Nes nebeatnena žili senoliai,
Kur takeliai ,kurie atvesdavo vaikus
Raudoms dėl motinų,tėvų,senelių …
Jų niekas nebeieško ir nebesuras.
Užaugs gal dailios žaliosios pušelės ,
Žymės išėjusių dar žemėje pėdas ,
Giedos jų šakose per vasarą paukšteliai-
Į dangų kils jų giesmės lyg malda.
2008

Žiema atneš
Ramybę ir palaimą
Po sniego patalais ,
Dangum žvaigždėtu ir giliu ,
Tiktai pamiršo tai klevelis-
Nenoriai meta dar lapus.
Ilsėtis niekas žemėje nenori ,
Jei žingsniai platūs
Ir eini tiesiu keliu.
Palinkusiam nuo vėjo
Berželiui pamoju ,
Pakvietus eiti
Į žiemos pusnis kartu.
2008

Senų lūšnynų aplinka-gražiausia ,
Niekas nekarpo medžių iškilių-
Laisvi prie pamatų užaugę ,
Nebijo,nes nematę pjūklų ,
Į jautrią šerdį atgręžtų…
Tik pažiūrėk,kaip vėjas purto
Vešlius lapijos vainikus .
Prie mūsų kojų atsiklaupę
Jie niekada neprašo išmaldos-
Juos žemė išmaitina kaip vaikus.
Laimingi,kai pavasarį lapoja ,
Kai paukščiai šakose susisuka lizdus ,
O rudenį įvairiaspalviai lapai moja-
Prieiti prašo net seniai išėjusius ,
Palikusius senyvus ,
Vos klibinkščiuojančius… namus.
2008

Kaip žmonės saugo ,
Skiepija,augina
Ir pariša jų liaunus liemenis
Nuo vėjų atšiaurių…
Kaip džiaugias obuoliais ,
Kurie jėgų iš saulės ima
Ir atneša prie lūpų
Sultingu tartum bučiniu ,
Kasmet naujai pražystančiu
Baltų žiedų kvapu.
Prabėgę metai veidą
Raukšlėmis vagoja ,
Obels šakas nulaužo
Laikas ir lemtis .
Net ir pakrypus obelis
Dar daugel metų išlapoja ,
Pabarsto žemėn neragaujamus
Rūgščius mažus obuoliukus.
Kaip mes į ją panašūs
Dažnai būnam
Ir savo ištverme ,
Ir likimu.
2008

Šešėliai prie beržų,ant kilimo pievelės ,
Kai visi ilgisi saulutės spindulių …
Apsigaubė vaivorykštės skara berželis ,
Pakylančia nuo žemės įvairių spalvų.
Žaliųjų lapų apsupti -tik liemenys boluoja ,
Žiogų smuikeliai groja ,gaubia paslaptis-
Kas ramų miško miegą saugo,kas dainuoja
Lopšinę- nuo viršūnėlių iki pat žvaigždžių…
Gamtos rimtis į erdvę sielą šaukia ,
Kuri neleidžia krimstis dėl niekų-
Mylėti,saugoti širdy nušvitusį pasaulį
Ir nesustoti po šešėliu,nors gražiu.
2008

Senų trobelių pamatai nebylūs-
Kiek išsibasčiusių po Lietuvos laukus…
Per šimtmečius ir atmintis išdilus-
Kas pasakys jų pavardes,vardus.

Nenoriu užsikrauti metraštininko dalią ,
Gal būtų per sunki dabar našta ,
Kai namų vietoje net nebėra smūtkelių ,
Kamieno nebeturi obelis sena.

Kiti medeliai -laukinukai ją prilaiko
Ir savo lapais padabina jos šakas.
Gal metai ar kiti ,ateis greit laikas ,
Kai sodą ,namą pažymės akmens sena galva.
2008

Koks vakaras!Kaip topoliai
Prie sodo vis dar kvepia ,
Gal ne ruduo,šalnų nėra…
Kai paliečiu švelnutį lapą ,
Jis man atsako tuo pačiu-
Kvapniu atodūsiu,aš jam sava.
Prie ežero skaidrios tylos įpratus ,
Beginklė prieš saulėlydį- žiūriu ,
Kaip saulė suka paskutinį dienos ratą
Ir slepiasi kaskart anksčiau už debesų…
O mano kelias į namus dar veda ,
Kad nepaklysčiau,kvepia topolių sakai.
Kas vakarą einu pro seną beržą ,
Lyg ieškau ko ,nors nieko čia
Atrodo ir nepalikai …
Gal šaukia vis sugrįžti
Vėlų vakarą nutilę medžiai
Ir sielą keliantys į dangų
Kvapnūs pumpurai?
2008

Galingas stovi kalne uosis-
Jo šaknys šimtmetį dar leis
Nulenkti galvą prie milžinkapio ,
Kur Buivydų pilies griuvėsiai
Legendomis didžiuosis gan ilgai.
Kai šlaitą upeliukas graužia ,
Ir medžiai griūva lyg kariai-
Tiktai keli pavieniai uosiai
Prieš saulutę tvirtai žvelgia ,
Kaip bėga dienos,keičiasi laikai…
Kitų kamienai ,glostyti senelių ,
Apaugo kerpėmis,atvėrė kinvarpoms landas .
Ar išstovėsime ir mes kaip medžiai ,
Kada gyvybės vandenys gurgena
Pro atminties šaknų gijas…
2008

Kaštonų bumbulai ėmė šypsotis-
Tuoj kris į žemę švelnūs obuoliai.
Rudi,kaip mūsų žemė -molio ,
Bumbsės tyloj nukritę iš aukštai…
Kai atsisėsi prie manęs už stalo ,
Paseksiu pasaką-kaip šiandien gyvenu ,
Kaštonų gėrimo taurę pripylus ,
Pasiūlysiu kaštonų, lauže iškeptų.
Kaip karuselė sukas dienos-ratai ,
Nors saulė jau už vakaro gaisų ,
Prailginu jos žingsnį,kol dar akys mato ,
Ir iš inercijos kaštonų sproginėjimo
Dar iki išnaktų su nerimu klausyt galiu .
2008