Kai uždegsiu akis,
Iš lubų ekrano
Nespalvoti epizodai
Vėl į jas kris…

Matysiu save
Ir artėjančią mirtį –
Ji mėnesius laukė
Gyvojo tunelio gale.

O dangaus buvo mažai…
Nespėjau paliest –
Nužudytą vaikystę
Rado smėlio dėžėj.

Neįžvelgiamam rūke
Pasistatė tėvas tiltą
Ir nuplaukė nuo jo
Su ištvinusia upe.

Bėgau tolyn
Prirašytais takais,
Bet rodyklės juokės
Tik viena kryptim.

O gamta keitė grimą.
Ir kaip įprasta – dalgiu…
Mama nebeužsimerkė pati,
Galbūt todėl neatpažino…

O seserys degino ugnį.
Kad jomis tikėtų.
Išlaistė šlamančią jūrą,
Man atidavė dugną.

Naktys siuntė žodžius…
Prakalbusiais lapais
Nukabinėdavau savo
Nukirstus medžius.

O draugai, susėdę ratu,
Savyje augino žolę…
Aidui kopijuojant jų juoką
Sužėlė keletas kapų.

Ir kaukės šypsojos,
Meilės veidas taip pat.
Ilgai… Bet melas vis tiek
Pavergė jos kojas.

Ir nebuvo kur būti…
Išgrįstos gatvės
Mano kojoms siūlė
Akmenų… truputį.

Ir iš aukšto septinto
Žiūrėsiu kaip ant asfalto
Nupiešta saulė
Į mane krinta…

1999 m.