Kaip į lažą eina ir neskuba:
pakeliui ją ištiks avarija –
juodas skystis trykš kapiliarais –
upės, dirvos ir ežero sąsmauka.

Kyla juodvarnis, Zieduonio kuoklėmis
paskambėdamas, kyla iš klampupio,
iš negyvo, naminio, bet amsinčio
dar šunelio – vaikystės vaiduoklinio.

Iš aukštapelkės nuteka pertekis
vandenų, iš už gūbrio: nežino:
šviečia aklo kačiuko auksinės
plačios akys, o lydi jas – perpykę:

plaukti, šokti Upytę? – ištvino lyg upė,
susisuko verpetai verpetuos ir niekur nebeskuba:
buvo upė, ir ežeras buvo, o spazminė sąsmauka,
kapiliarai juodi – lyg žibutė, prigėrusi tušo.

1998.XI.2–11

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P.160.