Rudens tamsa –
saulę ryja
ir saugo mintis
lyg žuvis –
žūties valandą.
Tamsa. Vienatvė.
Miršta lelijų,
pinavijų puokštės
ir nutolsta – šaltos, baltos –
debesų plokštės,
ir girdis
iš tolo
giesmė –
– Sveika, Maryja…

Tamsa. Vienatvė.
Išleidžiu žuvis
lyg mintis
iš akvariumo
ir iš atminties
išvarau –
avių, minčių bandą,
o į eilėraščius –
kažkieno galva lenda,
ir per dienas, naktis –
gieda piemenaitės –
karvių bandas
atsivariusios.

Tamsa. Vienatvė.
Tolsta, tilsta –
minčių ešelonai.
Tamsa. Vienatvė –
tarsi prislopintas –
pelių, šeškų
krebždėjimas.
Keliu sunkią
rudenio paletę
ir vėjai,
girgždina prieangį
tarsi laivo denį,
o medžiai – šakom
lyg rankom
susilietę.

O rudens
dangumi
plaukia debesys orūs,
o įsiutę vėtros
Bobų vasarą
areštavo.
Tarpdury įstrigo –
pilnas riešutų, uogų –
krepšelis tavo –
prisisegęs,
saulę, kaip ordiną.

Tamsa. Vienatvė.
Kiemus, sodus užpylė
šalti rudenio lietūs
ir nulūžo
mano vienintelis
pieštukas,
o ruduo
kompiuteryje
pasislėpęs –
džiaugiasi
su plastmasine pele
į laukus, miškus
ištrūkęs.