Pildau vienatvės knygą-
žodžių gražių nerandu…
Sielvarto sėkla sudygo
čia, ant arimų tamsių.

Baltas balandis pakilo-
kaip nemačiau jo seniai.
Naktys vienatvės prabylo-
Gęstančio laužo aidai.

Lapą verčiu vėl po lapo.
Nei pabaigos nei pradžios…
Prarastas laikas suprato,
kaip aš tavęs vis ilgiuos.

Kažkas į širdį stuksena.
Baltas balandis- tai tu…
Užverčiu nuoskaudą seną
pilną vienatvės dienų.