Tarp daugybės kalvų,
tarp pilių ir dvarų,
ten susimuša jūros,
ten dūžta stiklais

vienatvė mano
ir lieka vien tai:
nematomas juokas,
vienybė žmonių,
giedrumas šviesių jų akių.

Tarp daugybės krantų,
pievų, gėlių,
tarp vilties ir prasmės
pamesta mano lėlė.

Tie laikai, kai
turėjau drąsos surasti savy
trupinėlį šmaikštumo,
lengvumo nakty;
ir kalbėt širdimi,
ir mylėt, ir tikėt

nuoširdžiai ir šiltai
tarsi pienės pūkai.
Kaip pakyla virš žemės.

Taip krentu,
taip šaukiu
ir bedugnėj tamsioj
galo nesiekiu…

Nuo daugybės kalbų,
praradimų, minčių
uraganai ir vėtros
užpusto lankas.

O aš vienatvės lyg draugo
gailesčio siekiu.

Vienatve mano, būkim kartu…