Vienatvės juodą rožę rankoje laikau,
Spygliai į pirštus sminga vis giliau,
Per kruvinas žaizdas vienatvės liejasi nuodai,
Užpildo kraujagysles ir kūno ląsteles visiškai.
Net sąmonė negali atsispirti šiems nuodams,
Atrodo akmeniu pavirsiu aš visiems laikams.
Akys tuoj pamirš kas tai yra šviesa,
Naktis tamsi, o diena visvien juoda,
Langą į pasaulį užraizgė voratinklių stori šydai,
Laiptus į ateitį nuklojo samanų neišžengiami kilimai.
Apgraibomis bandau lipti aš visvien aukštyn,
Bet kojas dumblas laiko, taip sunku žengt pirmyn,
Už rankų griebia vijokliai savo pirštais geležiniais,
Kaip smauglys jų gijos veržia man krūtinę.
Išsprūsta nevilties klyksmas iš širdies,
Tačiau nuaidi lyg būčiau vienas požemiuos pilies,
Pilies kuri neturi nei durų, nei langų,
Akmeninės sienos nepraleidžia net garsų,
Ir saulė niekad čia nešildo,
Ledai čionai per amžius neištirpsta.
Bet vieną kartą, kai kur esi pamiršti,
Ir iššūkį pasauliui mest drįsti,
Pražysta raudonas žiedas nelauktai,
Ir griūva tie juodi pikti kerai,
Pilis subyra į smulkiausias smilteles,
Ryškiausios spalvos užpildo pasaulio kerteles,
Atgyja žemė balsais nuostabiausiais,
Ir nelieka čia vietos juodai vienatvei