Mergaite (4)

Mergaite (4)

Mergaite, išlydėjus traukinį, jam pamojuoki skarele,
Kaip sename juodai – baltam kine.
Po to nubrauki ašarą ir laukti amžinai žadėk,
Ir laiškelius kasdien po vieną rašinėt.

Romantika…

Mergaite, ar turi bent nosinaitę?
Ne iš pakelio vienkartinę popierinę –
Kad pamojuot galėtum?
O ašarą tikrai išspausi,
Bet tik tada, kada svogūną pjausi
Mamytės priversta.

O traukinys – lai rieda.

Kam skepetaitė – geriau bučinys aistringas.

Per langą tiuninguoto BMW.
Po to jis „dūmų, dūmų“ – tu nusikvatoji
Ir jau prie lango tiuninguoto Mercedes`o stovi.

Mergaite. Skepetaite. Ašara laiškelyj.

Mergaitė (1)

Mergaitė (1)

Mergaitė prie geltono klevo
norėjo būti graži, bet negalėjo:
draugai nematė, kiti – nežiūrėjo.
Ir iš dienos liko tik lapas –
geltonas, lengvas ir mažas –
jį pametė nerūpestingas klevas,
neatsižiūrėjęs į mergaitę,
kuri buvo graži –
kartais juk vyksta stebuklai maži.

Maža mergaitė

Maža mergaitė

Tu išdrįsai pabelsti į jos širdį,
Pravėręs uždaras duris, „labas” pasakei.
O ji, maža mergaitė, turėjo viltį…
Kol vieną dieną – tu išėjai.

Leidai jai pažinti visas pasaulio spalvas,
Pirštu parodei į žvaigždes…
Maža mergaitė myli,
Nes tik tu išpildei visas jos svajones…

O dabar…

Tik naktys tamsios ir nebylios
Primena pirmas, jau praėjusias, dienas.
Kai pasimetus ta maža mergaitė verkia tyliai,
Tu nepaklausi, gal atsitiko kas?
…..

Mergaitė lino spalvos plaukais

Mergaitė lino spalvos plaukais

pasažai –
sąskambių sidabras
odą liečia
lukštena orą
tyliai
atsargiai

akordai skaidrūs –
lyg per pirštų rėtį
slysta mergaitės
lino atspalvio
plaukai

naktis nudažo perkusinį
lietų
ant lūpų mėnuo
kvintų švytesy
mažųjų kvartų
potėpiai
ima kerėti –
Paryžiaus plaučiai
venos –
Claude Debussy

akordai skaidrūs
odą liečia –
mergaitės lino atspalvio plaukai
lyg debesy

Vasaros mergaitė

Vasaros mergaitė

Lyg skaisti mergaitė
Pievom ir laukais
Vasara prabėgo.
Kaip jos laukt ilgai!

Atminty tik juokas
Liko jos žavus.
Bučinys ant skruosto
Karštas ir svaigus.

Jei kaip nors ištversiu
Šaltį ir pusnis,
Vasaros mergaitė
Vėl gal aplankys?

Prisiglaus prie kūno
Virpanti, jauna,
Ir sugrįš vėl jėgos,
Ir užgims daina.

Aš – ta maža mergaitė

Aš – ta maža mergaitė

Aš – ta maža mergaitė
Iš tavo sapno,
Už rankų išsivedus piktą slibiną
Per baisią pūgą
Ir per mišką tankų,
Per aukštus kalnus
Ir vėjuotą dykumą…
Aš – ta našlaitė,
Ta žavi princesė,
Ta ragana
Ir tavo sapno laumė,
Demetra, Persefonė
Ar Izidė…
Pasaulis
Sapno tankio
Susilydė…
Viskuo buvau,
Nes negaliu nebūti,
Nors kartais griaunu,
Ir pasaulis byra
Tarsi grūdai
Iš sėjančiojo rankų,
Bet tarsi smėlis
Šukėmis suyra…
Ir viskas miršta.
Vėl kuriu iš naujo –
Beprotiškai, aistringai
Ir su meile
Tą žemę, kad galėčiau atsistoti,
Iš vandenų gelmių ištraukia
Velnias…
Kuriu ir griaunu.
Lego kaladėlės.
Ardau, kad vėl iš naujo pastatyčiau
Savo svajonę, savo blogį, savo gėrį
Ir sodą virš krikštasuolės
Seklyčioj…
Aš per žiaurus tau – sugalvojai velnią?
Esu kas Aš Esu,
O tai – tik formos,
Kuriom bandai paišyti mano veidą.
Kuri mane savo dulkėtom rankom,
Ir žaidžiame abi gyvenimų žaidimą.
Ar tau nelinksma? Nori pailsėti?
Pažvelki vandeny į tos mergaitės veidą,
Nusiramink – nėra tau kur suspėti.

Mergaitė su kortom

Mergaitė su kortom

Lygių kaštoninių plaukų
Sruoga užkrenta ant
Neraustančio skruosto.
Mergaitė su kortų
Kalade kišenėj.

Kai visi tikisi laimės
Iš jos delnų, pridengia
Akis nuo žvilgsnių
Strėlėm į kvadratus
Ir iššiepę laukimą
Pro sukastus dantis
Laukia savo popierėlių.
O ji mėto ant stalo
Kortas, nedrąsiai
Pakelia akis į raukšlėtas
Susirinkusiųjų kaktas.

Regis, anksčiau nė vienas
Netapdavo durnium,
Nebūdavo nebalsingų
Akimirkų, kurios besibaigia
Žodžiais: man šiandien sekas.

O aš toliau stebiu
Jų tuščiai švytinčius veidus,
Nedrįsdama pasakyti,
Kad mergaitė su užkritusia
Sruoga ant neraustančio
Skruosto nuvogia po
Frazę iš dialogų, po vieną
Kortą pasilikdama rankogaliuos.