Koks gražus šis pasaulis, Mama!
Miškas, pieva, laukai…
Medžiai man taip tyliai šlama,
Apie Tave, Motule, ar žinai.!?

Tavas rankas, jose vargus sudėtus.
Gerumą, plakančios širdies…
Rūpesčius, skriaudas ir bėdas –
Nerimą bemiegės nakties.

Nepaprastas Tavo veidas, Mama!
Koks gilus žvilgsnis akių!
Medžiai vėl taip tyliai šlama…
Tavimi – vienintele tikiu!

Tyrą meilę Tavyje sudėtą,
Aš lyg medų kasdien kabinu!
Esu Tau Dievo patikėtas,
Kad padėtum užaugt Žmogumi!

…medžiai man taip tyliai šlama,
Apie Tave, Motule, juk žinai!
Tik Tave, nenuilstančią, Mamą!
Tik Tave aš mylėsiu amžinai!!!