Jauku,kada pro langą žiūri mamos.
Ir nesvarbu, kiek siekia jų akių šviesa.
Jose gal susikaupia visos spalvos-
Širdies ir rankų-saulės šiluma…
Kaip gera,kada priekaištų nesako ,
Kai mylimiausia jos esi dukra.
Parėjus dar gali prisėsti taip šalia ,
Paliesti petį,kuriam likimo lemta
Paremti lūžy nesėkmės mane…
Sunku,kai iš rėmelių žiūri
Nekintanti jau amžiams jos galva ,
Parklupusi lyg prieš madoną
Jai šnabždi-kiekvienas savo maldą turim…
Įskaudinti net ir dabar jos nevalia.