Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Pažvelk, mamyt, pro langą –
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Tau mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą, už tą rūpestėlį.
Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska,
Tiktai šalna širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie Tavęs prisiglausti,
Tu – vienintelė moki suprasti,
Tu – vienintelė moki atjausti.
Tu spindėk, mano Mama, lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Man nušvieski kelius per pasaulį
Atsiminimais vaikystės dienų.
Tu esi reikalinga, Mamyte,
Ne tik man, bet ir mano vaikams –
Lyg paukščiukai aplink jie sutūpę
Tavo meilės lyg duonos vis lauks.
Na, ir kas, kad visi mes suaugę,
Savarankiški metų kely…
Bet Tavų patarimų sulaukę,
Pasijuntam dvasia stipresni.
Motinėle, esi mums brangiausia –
Vien tik Tau puokštė rožių didžiausia.
Į mėnulio glėbį įsisupus
Aš prisimenu, Motut, Tave,
Kaip lopšinė meiliai švelniom lūpom
Glostydavo vakarais sapne.
Ir dabar užmigusi sapnuoju
Tavo veidą, lūpas ir rankas…
Vėl prabėgusi laiku būtuoju,
Gydau gerumu žaizdas senas.
Paskaityki, Mama, trumpą laišką
Įsisupus mėnesio glėbin…
Ir manosios meilės žodžių žaismą
Pasidėki mylinčion širdin.
Iš lopšinių pas Tave sugrįžus
Aš – dukra – Tavoj širdy pražydus.
Tu pirmoji pasveikinai mus su tekančia saule,
Tu pirmoji pabučiavai mūsų akis, lūpas.
Tu palinkėjai gyventi laimingai.
Mama, Tu – mūsų šviesos spindulys.
Tavo laimė – mes, Tavo vaikai.
Tegul Tavo akys mato tik šviesą,
Tegul širdis sutalpina pavasarius ir vasaras,
Tegul niekada nepavargsta rankos,
Išmokiusios mus sėti ir auginti,
Glostyti ir pakelti.
Linkime gyventi Tau tiek ilgai,
Kad Tavo amžiaus pavydėtų net medžiai.
Tavimi mums nužydi pavasariai,
Tavimi mūsų rudenys dosnūs,
Tavo veidu riedėdamos ašaros
Širdyje visus randus išglosto.
Mums kaip duona esi kasdieninė
Ir kaip oras esi reikalinga,
Mums tik Tavo pirkelėj medinėj
Anei laimės, nei meilės nestinga.
Ir šiandieną mes lenkiamės žemei,
Atsiklaupę prie maudžiančių kojų,
Už savo gyvenimus, Mama,
Gyvenimui Tavo dėkojam.
Mes visą laiką, mama, Tavęs prašom
Atgal grąžindami labai mažai.
Dėl to namų visai nudilę slenksčiai
Dėl to pabalę ir Tavi plaukai…
…pasek man pasaką… ir sekdavai…
…man padainuok… ir dainavai…
…aš noriu miego…- o Tu jo nenorėjai…
…aš valgyt mama…- Tu bėgai tekina…
Ir taip mes klausėm, prašėm, reikalavom,
Nejausdami kad pavargsti dažnai,
Nebuvo Tau kada dejuoti,
Nebuvo Tau kada sustot – vis rūpesčių šimtai.
Užauginai mus gerumu sušildžius
Atradome visi savus kelius.
Tiktai Tavęs mes, mama, pasiilgstam,
Parbėgam vis į mus gimtus namus.
Už viską, mama, Tau neišdėkosim,
Tik Ačiū, kad dorais užauginai.
Ir, kad saviems anūkams širdį
Dalintum dosniai taip, kaip mums, kad dalinai.
Ilgų Tau metų,
Laimės didelės.
Tai žodžiai, mama,
Iš visos Tavų vaikų širdies!
Tu spindėk mums lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Mums nušvieski takus per pasaulį
Atminimais vaikystės dienų.
Tu esi reikalinga,
Ne tik mums, bet ir mūsų vaikams.
Lyg paukščiukai aplinkui sutūpę
Tavo meilės kaip duonos vis lauks.
Na ir kas, kad visi mes suaugę,
Savarankiškam metų kely…
Bet Tavų patarimų sulaukę,
Pasijuntam dvasia stipresni.
Sveikinimas mylimai MAMAI gimtadienio proga:
Miela mama, ar matai, pakilusi šį šventės rytą:
tarsi pavasarį paukšteliai giesmeles meilingas gieda,
džiaugsmingai sveikina ir laimės linki
išaušus tavąją gimimo dieną!
Pažvelk pro langą, ar matai:
žiema, nors dar vis tikisi padžiuginti akis
nežemiško baltumo sniegu,
jau pamažėle traukiasi, neatsilaikius
prieš tavo širdies šilumą galingą,
prieš tavo žavesį ir tobulumą ypatingą!
Panorusi varžytis su tavim grožiu ašra jau kyla.
Tačiau, kaip visada, išvydę tavas akis saulėtas,
auksiniai ryto spinduliai išblėsta-
kur tai matyta, kur girdėta,
kad kas nustelbtų ryto šviesą!
Tegul laimė ir džiaugsmas tave nuolankiai lydi
ir veide šypsena švelni kaip kad gėlė lai žydi,
o išmintis ir protas varžos aiškumu nebent su saule,
svajonės – lakumu panašios į žuvėdros skrydį!