Tas mielas riksmas šaltoje nakty,
Tu jo dėka ir vėl mama esi.
Kas išmatuot išdrįs tą jaudulį širdy?
Ir kas pasvers vargus, kol vaiką augini?
Stiprybės laimės ir sveikatos,
naujos gyvybės susilaukus.

Kai meilės jausmo apimti
sukūrėt žemiškąjį kūną,
krito žemyn žvaigždė šviesi
ieškodama tėvų švelnumo.
nekalto kūdikio riksme
dangaus palaima nuskambėjo.
nuo šiol privalot būt drauge,
vardan žmogaus, kurį pradėjot.

Tau šiandien gieda angelai
ir džiūgaudami laimės meldžia
tau šypsosi visi žiedai
ir švelnų aromatą skleidžia.
tau groja vėjas už langų
o debesys padangėj šoka.
tau šiandien dėmesys visų,
nes atvedei į žemę žmogų.

Besparnis angelėlis priglūsta prie krūties,
švelniausios žemėj rankos jį glaudžia prie širdies.
Ir motiniška ašara išnyksta vystykluos,
Na, štai ir susitikote gyvenimo keliuos.

Būk palaimintas, ryte, pagimdantis aušrą.
Būk palaiminta, moterie, gimdanti žmogų,
Tokį mažą, bejėgį, gležnutį ir trapų,
Tokį tvirtą, galingą vidumi ir protu.
Būk palaiminta!