Dvi žvaigždės, dvi dėmelės menkos,
Mirgėjo pro gauruotą mišką,
Ir jų plonutės, šviesios rankos
Žaliais lašais aptaškė viską.

Paskui jos tyčia ėmė kristi,
Staiga ant debesio sustojo,
Ir, prisiminę kūdikystę,
Žili miškai nusišypsojo.