dainuojanti burna nepaiso burto
naktinę obelį pabaisa purto
bet grumiasi alkūnėmis naktis
ji su mumis mums nieko nenutiks

kol svetima kol sulpia mano pulsą
aš tavo būsiu kai manin atgulsi
kai žemėn lėks nurėkštas obuolys
burna tylės bet rėkčios nebylys:

jum po slenksčiu dangus – duobė žarijų
kas grįžo į namus – dangus prarijo
kas netikėjo tas ant lauko nuogo
klaikiom akim supančioto apuoko

tai miestas svetimus garsus sugėręs
jo sielos ežere prigėrė žvėrys
krantuos gyvena kirminai dulkėti
o visa kuo turiu šventai tikėti

pusiaukelėj tarp skurdo ir absurdo
kur atgailauju kaltinu meldžiu
kur kapas naujas po senu medžiu

bet jau naktis mane ištraukia – burtą
ir savo rankom obelį išpurto
mes krentame – bet TIK IKI ŽVAIGŽDŽIŲ

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 18-19.