Rytas

XV.

Bijau pažadinti, šį reginį pažinęs:
Dalis tavosios sielos skrist į rojų geidžia,
Kita dalis tau bruožus dieviškai pakeičia,
Kaip saulės veidas lengvą debesį auksinis

Tu jau atsidusai, ir spindulys rytinis
Tau veidą palietė; šviesa akis įžeidžia,
Aplink išdykėlė įkyriai musė žaidžia,
Jau saulė languose, o aš tau prie krūtinės.

Man drąsą atėmė tavieji bruožai brangūs.
Aš drovų klausimą nešu neišsakytą:
Ar pabundi laiminga? Niekas nepakito?

Puiki diena! Neleisi pabučiuoti rankos?
Jei liepsi man išeiti, eisiu; apsirengus
Man pasirodyk – palinkėsiu labo ryto.

VI.

Didingai kyla saulė į rytinį dangų.
Ant rožės pumpuro gaivi rasa nukrito,
Žibutė netgi priklaupė nuo svorio šito.
Vakaruose jau slepia mėnuo veidą blankų.

Štai pasirodė Laura; priklaupiau po langu.
Jai apie kaktą garbanos auksinės krito.
Ji tarė: “Liūdnus jus visus regiu iš ryto –
Žibutę, mėnesį ir mylimąjį brangų.”

Į pavakarę naują reginį išvydau:
Ryškus mėnulis grįždamas linksmai šypsojo,
Žibuoklę atgaivinusi vėsa paslido;

Lange ir vėl stovėjo mano mylimoji.
Skaistesnis nei ryte, jos žavesys pražydo.
Vėl liūdnas kaip ryte, jai suklupau po kojų.