VI.

Didingai kyla saulė į rytinį dangų.
Ant rožės pumpuro gaivi rasa nukrito,
Žibutė netgi priklaupė nuo svorio šito.
Vakaruose jau slepia mėnuo veidą blankų.

Štai pasirodė Laura; priklaupiau po langu.
Jai apie kaktą garbanos auksinės krito.
Ji tarė: „Liūdnus jus visus regiu iš ryto –
Žibutę, mėnesį ir mylimąjį brangų.”

Į pavakarę naują reginį išvydau:
Ryškus mėnulis grįždamas linksmai šypsojo,
Žibuoklę atgaivinusi vėsa paslido;

Lange ir vėl stovėjo mano mylimoji.
Skaistesnis nei ryte, jos žavesys pražydo.
Vėl liūdnas kaip ryte, jai suklupau po kojų.