XV.

Bijau pažadinti, šį reginį pažinęs:
Dalis tavosios sielos skrist į rojų geidžia,
Kita dalis tau bruožus dieviškai pakeičia,
Kaip saulės veidas lengvą debesį auksinis

Tu jau atsidusai, ir spindulys rytinis
Tau veidą palietė; šviesa akis įžeidžia,
Aplink išdykėlė įkyriai musė žaidžia,
Jau saulė languose, o aš tau prie krūtinės.

Man drąsą atėmė tavieji bruožai brangūs.
Aš drovų klausimą nešu neišsakytą:
Ar pabundi laiminga? Niekas nepakito?

Puiki diena! Neleisi pabučiuoti rankos?
Jei liepsi man išeiti, eisiu; apsirengus
Man pasirodyk – palinkėsiu labo ryto.