kvatojas Dievo – ne mergaičių formos
mėnulis nėščias ir mėnulis senas
ne iš savęs, iš žaibo, kurs į gelmę
jį ryjančią, negali pasinerti

lelijų embrionuos užkoduota
ne meilė, tik nepažinimo džiaugsmas
svaigus ir amžinas neprieraišumas
prie vakar ir prie šiandien, prie mirties

ji tiesia pasakas ir vizijas, ji skaito
neparašytus išsvajotus laiškus
ji kalba beprasmybėm: mylimasis
ji sukuria žodžius, ne žodžiai ją

bijoki visa ko, kas ne iš žodžio
ne iš nuogos jo formos, Dievo formos
mergaičių krūtys žodį pakartoja
ir žodyje pradingsta jų grėsmė

mėnulis mainosi, ant kito šono
palaima verčiasi, vis į nelaimę
saldesnę nei šimtai pasaulio meilių
neradusių kelių sugrįžt į žodį

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.59.