Paskaitos – Wojtekas Tracewskis – „Citatos”

Wojteko Tracewskio paskaita Šiauliuose,
2000 m.

Mes kartais naudojamės įvairių mokytojų citatomis. Tad šiandien vietoje to, kad kalbėtume apie kokius nors rimtus dalykus ir labai tiksliai sukonstruotus mokymus, atsipalaidavę pakalbėsime įvairiomis temomis, pasinaudodami įvairių prašvitusiųjų žodžiais. O nauji žmonės tikrai čia suras sau ką nors naudinga.

Planai šiek tiek pasikeitė. Turėjome Šiauliuose jus kankinti dvi dienas, bet pasirodė, kad mano planuose nėra pertraukos tarp vienos kelionės ir kitos, o kai kurių reikalų aš nesutvarkęs jau metus. Taigi man reikia šiek tiek laiko tai sutvarkyti. Neseniai vienas vokietis buvo toks geras, kad turėdamas tris automobilius pagalvojo, jog tai šiek tiek per daug, vieną atidavė man. (juokas) Užregistruoti tą automobilį prireikė trijų dienų ir dviejų naktų. Grįžtame prie temos.

Pradėsime nuo Dalai Lamos, bet nesibaiminkite. (juokas) Tai bus šeštasis Dalai Lama, kuris buvo labai ypatingas, kadangi dieną „dirbo” kaip Dalai Lama, o naktimis apsirengęs paprastais rūbais lankė visus apylinkėse esančius restoranus ir barus. Pagaliau kiti Gelugpos lamos, negalėdami to pakęsti, jį nunuodijo. (juokas) Jis buvo labai įdomus asmuo ir didis poetas taip pat labai gerai išmanė budizmą. Žinoma, aš kartais juokauju, nes kiekvienas iš mūsų turi kokią nors silpną charakterio vietą. Bet tuo pačiu metu į tai, ką aš jums pasakoju, pats žiūriu labai rimtai. Pirma citata skamba taip. Tai iš vieno šeštojo Dalai Lamos eilėraščių.

„Jeigu merginos likdamos jaunos liktų nemirtingos, o vynas niekada nesibaigtų, toks būtų mano prieglobstis – visiškai užtektinas ir galutinis.”

Iš vienos pusės, galima būtų pagalvoti, kad šeštasis Dalai Lama labai mylėjo moteris ir mėgo išgerti. Žinoma, taip ir buvo. Kitaip gelugpiečiai nebūtų jo nunuodiję. Iš kitos pusės, kalbant labai rimtai, tose eilėse yra labai gilus mokymas. Pasaulyje yra labai daug pasaulėžiūrų, religijų ir filosofijų, turinčių skirtingus tikslus, jose yra skirtingi dalykai, ir žmonės jų pagalba realizuoja įvairius savo poreikius. Kartais tai labai keisti tikslai. Pavyzdžiui, daugelyje religijų stengiamasi padaryti laimingu kažką vieną, kitose – laikytis tam tikrų įstatų, tam tikrų regulų, visada elgtis būtent taip ir niekada – kitaip. Budizme tikslas yra labai paprastas – kalbame apie laimingą žmogų. Nekalbame apie jokį dievą ar kokias nors akmenines lenteles su įvairiais draudimais, bet tik apie tai, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas. Ir be to – pastoviai laimingas. Jeigu dar kartą įsižiūrėtume į tą citatą, pasirodo, kad kitą tų eilių lygį galime suprasti taip: jeigu merginos amžinai būtų jaunos, o vynas niekados nesibaigtų, tai bet koks dvasinis kelias būtų nereikalingas, kadangi jei visi būtų laimingi nuolat ir laimė neturėtų pabaigos, kam ką nors kita daryti, o ne būti laimingu? Tiesiog nebūtų prasmės, o budistai visada ieško prasmės. Iš tikrųjų visa, ką darome gyvenime, darome tam, kad būtume laimingi. Einame į gerą piceriją vietoj to, kad eitume į prastą. Praleidžiame laiką mieloje kompanijoje, klausydamiesi įtartino bičo iš užsienio, turime šeimas arba mašinas, arba ir šeimas, ir mašinas, arba tik mašinas.(juokas) Jeigu kas nors mūsų paklaus, apie ką budizme kalbama, koks nors išmintingas bičiulis ar šeimos narys, tai galime labai ramiai atsakyti, kad kiekvienas žmogus nuolat būtų laimingas. Jeigu aukštai vertiname to asmens sugebėjimus ir inteligenciją, jo religinį atvirumą, tai atsakydami į jo klausimą galime netgi pacituoti šeštąjį Dalai Lamą: „jeigu merginos..” ir t.t.

Turiu labai daug citatų, o viskam neturime laiko, taigi aš šokinėsiu iš lapo į lapą, kad atsirastų kažkokia visuma.

Kita citata – devintojo Karmapos, gyvenusio septynioliktame amžiuje. Jis buvo žymus savo tekstais apie Mahamudrą ir kitus mokymus.

„Visų stiprių emocijų ir sumaišties kontrolė – tai nauda, nuraminus protą”.

Jeigu naudojame žodį „kontrolė”, tai skamba blogai. Tai siejasi su tuo, ką žinome iš komunizmo ir t.t. Tas bičiulis, kuris tikrina bilietus autobuse ir šiek tiek suplonina mūsų piniginę, vadinamas kontrolieriumi. Jeigu kalbame apie šį žodį budizme, tai prasmė iš tikrųjų labai gili. Jeigu mūsų kas dabar paklaustų, kam mes medituojame (budistai stengiasi koncentruoti protą, taip praleisdami daug valandų savo gyvenime), jeigu kiekvieną iš mūsų paklaustų „kam tai darome?”, žinoma, dalis sugebėtų atsakyti, bet kertu lažybų, kad dauguma – ne. Kažkada Lenkijoje padarėme tokį eksperimentą ir paprašėme vienos merginos, kad ji paruoštų anketą ir tarp budistų padarytų tyrimą vieno didelio meditacinio kurso Kucharuose metu. Jaunų žmonių ji klausė „kam praktikuoji budizmą?”. Ir atsakymai buvo labai skirtingi. Žinoma, buvo ir labai normalių, inteligentiškų atsakymų, bet kai kurie žmonės paprasčiausiai nežinojo, ką atsakyti, pavyzdžiui: „kadangi man liepė tėvai”, „esu pablūdęs” arba kažkas pasakė „juk aš neisiu į bažnyčią” (juokas). Taigi kalbant labai rimtai, tą punktą labai svarbu suprasti. Jeigu nuraminame protą, tai kam tai darome? Kartais žmonės galvoja, kad budistai siekia atsidurti kažkokioje ramioje situacijoje, paprasčiausiai palikti visas problemas, atsisėsti kampe ir koncentruotis. Bet tai su budizmu neturi nieko bendra, kadangi tokia situacija neugdo. Jeigu išsiugdysime kažkokią proto kontrolę, tai didžiulė tikimybė, kad mums atsidūrus normalioje situacijoje, viskas ištirps. Jeigu kalbame apie ramybę, tai kalbame apie ypatingą ramybę. Ideali ramybė budizme yra tokia, kad sugebame išlaikyti ją, nepaisant to kas vyksta, net ir pilnoje emocijų ir tokioje „išbarstytoje” situacijoje. Ramybė, kuri yra pilna galios ir pilna aiškumo, panaši į kario ramybę mūšio lauke, kuris turi labai daug patirties ir yra sąmoningas. Kartais blogų situacijų priežastimi būna emocijos, kurių nesugebame kontroliuoti, ir tada išgyvename tai, ko nenorėtume išgyventi. Kažką įskaudiname, o po to turime atsiprašinėti, pirkti naujas lėkštes arba baldus. Tokia ramybė yra kūrybinė, kontroliuojanti reiškinius, bet atsipalaidavus ir kūrybingai. Tada galime pažvelgti į protą. Jeigu protas yra labai išsiblaškęs ir pilnas blogų įspūdžių, labai sunku pamatyti jo tikrąją prigimtį. Tai gerai žinome iš savo pačių gyvenimo. Aš galvoju, kad kiekvienas iš mūsų turėjo tokią patirtį, kad pasielgus kvailai, kažkas dėl to blogai jautėsi. Kai aš pamirštu, kada turėjau tokią patirtį, galiu paklausti Kašios (Wojteko mergina – red. past.), ir ji visada pasakys, ką aš padariau blogai. Taigi pažiūrėkite, kas vyksta tokiose situacijose. Tiesiog viskas vieną akimirką pradeda tamsėti, nebematome, ką reiktų daryti, nebematome nieko. Tarsi susiaurėtų erdvė. Turime mažiau galimybių ir mažiau energijos – niekam, paprasčiausiai, tokios situacijos nereikia. Jeigu mums niekas nerūpi, jeigu mums užtenka, kad dirbame, kažką perkame, o po to viską suvalgome, atostogaujame arba ne, po to vėl dirbame ir taip toliau. Tai tada jokia proto ramybė mums nėra ypatingai reikalinga. Bet jeigu norime padaryti kažką gero sau ir kitiems, savo augimui, jeigu norime pasiekti kažką pastovaus, tada reikalinga proto savybė, nes ji yra viena iš sąlygų. Dabar dėmesio!!! Tai nėra tokia šalta ramybė, kada galvojame „o.. mums vis vien..”. Atvirkščiai. Galvojame kitaip. Galvojame „mums ne vienas ir tas pats”, kad žmonės nėra nuolat patenkinti ir nuolat kažko ieško to, kas suteiktų jiems pastovią laimę, ir ieško ne ten, kur galėtų rasti. Tokia situacija yra visiškai nedėkinga. Veikti galime dėl daugelio priežasčių, bet jeigu savo prote neturime aiškaus stabilumo, kiti mato, kad nuolat prarandame savitvardą ir kalbame įvairius keistus dalykus, tai mums niekas niekados neužduos jokio klausimo. Panašiai kaip neatiduotume batų taisyti batsiuviui, kurio paties batai nesilaiko ant kojų. Jeigu patys nesugebame kažko daryti, tai nesugebame perduoti to ir kitiems. Ir paskutinis dalykas. Apie budizmą galime sakyti bet ką, bet negalime pasakyti, kad tai yra nuobodu. Nekalbame apie nuobodžią situaciją, bet apie tokią ramybę, kurią naudojame nuolatos, kurią galime išlaikyti net ir intensyviausiose situacijose. Tai tikras vidinis stabilumas. Nemedituojantys žmonės visada veikia vienodai. Kada pasirodo stipri emocija, ji mus čiumpa ir nutempia ten, kur nori. Kartais net labai stiprūs ir patyrę vyrai, esantys puikiu pavyzdžiu, tokie būna iki to momento, kada jų mergina vietoje to, kad grįžtų vakare, grįžta iš ryto. Pasirodo, kad tas vyras, kuriam viskas gyvenime sekasi, kuris vieną pistoletą turi vienoje kišenėje, kitą – kitoje, kuris prieš didžiulį namą turi tris mersedesus, staiga pradeda verkti kaip vaikas ir absoliučiai nieko nebegali padaryti. Tik dėl to, kad jo žmona išėjo pasivaikščioti, pavyzdžiui su šuniu, ir tai darė labai ilgai. (juokas) Pastebėkite, kad taip yra iš tikrųjų. Dėl to, kad pasirodo kažkokios emocijos, žmonės visiškai praranda „veidą”. Kada žmona jo nenori, vyras pamiršta, kad jis yra Buda, čiumpa išderintą gitarą arba mandoliną ir labai ilgai groja lietuje po balkonu, kuriame niekas nestovi. Jeigu norime būti kūrybingi, turime išmokti proto ramybės.

Milarepos citata; trumpa, bet labai įkvepianti ir labai išmintinga. Milarepa buvo garsus tibetiečių jogas.

„Gyventi ir mirti nesigailint – tai mano vienintelė religija”.

Iš tiesų budizmas nėra jokia ypatinga religija, tiesiog mokslas apie tai, kaip gyventi ir mirti nesigailint. Ką tai reiškia? Budizme mums nereikalingas joks didžiulis įsivaizdavimas – nereikia įsivaizduoti, kad einame link prašvitimo, kurį kada nors pasieksime ir tada viskas ims kvepėti kaip lotoso žiedas ir pavirs į vaivorykštę. Darome tai, kas yra teisinga, kas atitinka proto prigimtį, visą laiką stengiamės būti patenkinti pačiu protu, nes viskas yra tik protas. Tai yra vienintelis tikras prieglobstis. Žmonės, kurie kažko nuolat ieško išorėje, nuolat tikisi kažko išoriško, panašu, negreitai bus laisvi, kadangi jie visą laiką priklausomi nuo išorinių sąlygų, tokių kaip pelnas ir praradimas, pagyrimas ir papeikimas, garbė ir užmarštis, arba skausmas ir malonumas. Tai yra viena tos citatos prasmių. Pavyzdžiui, koks skirtumas tarp gero jogo ir paprasto žmogaus? Taigi tarp gyvenimo meistro ir paprasto žmogaus? (juokas) Paprastas žmogus gavęs ką nors džiaugiasi (tai gan populiari schema), o praradęs – liūdi. Šiai taisyklei labai sunku būtų surasti išimčių. Geras jogas ką nors gavęs, žinoma, džiaugiasi, kadangi nėra idiotas (juokas), o praradęs taip pat džiaugiasi. Taigi sugeba būti laimingas. Kodėl džiaugiasi pirmoje ir antroje situacijose? Šia citata Milarepa pasakė, kad visą laiką yra dėl ko džiaugtis ir niekada nėra dėl ko liūdėti. Kodėl? Nes jeigu nenorime ko nors prarasti, pirmiausia turime tai turėti. Kol nieko neturime, nieko prarasti negalime. Mūsų laimei, mes ištikrųjų nieko neturime, taigi niekada negalime nieko prarasti. Tas supratimas atpalaiduoja protą. Jeigu neturiu ko prarasti, tai kodėl aš turėčiau liūdėti? Taigi mums niekas absoliučiai nepriklauso. Patys gimėme, patys gyvename. Nors mums ir atrodo, kad mūsų kompanija yra puiki, kažkada tos kompanijos neturėjome, kažkada ir vėl jos neturėsime. Ir patys mirsime. Tokia yra žmonių situacija. Visą laiką tokia pati – nėra jokių išimčių. Ką dar galima padaryti? Įsivaizduokite tokią situaciją. Neturite laikrodžio, taigi norite jį nusipirkti. Einate į parduotuvę, ir tegul tai būna parduotuvė Niujorke arba Ciuriche (geriau tegul bus Niujorke, nes kainos ten tikrai įspūdingos). Parduotuvėje imate laikrodį. Patinka. Yra labai brangus. Kai jį apžiūrinėjate, jis iškrenta jums iš rankų ir sudūžta. Pardavėjas už prekystalio, kadangi tai yra žinomos firmos brangi parduotuvė, jūsų dar ir atsiprašys, kad jums pasiūlė tokį prastą laikrodį. (juokas) Nėra jokios problemos, kadangi laikrodis nors ir sugedo, tai nebuvo jūsų laikrodis. Tai buvo to vargšo vyro už prekystalio laikrodis. Išeinate. Einate į kitą parduotuvę, kur yra kitas laikrodis – dar brangesnis ir todėl jums dar labiau patinka (juokas). Tuoj pat imate jį, mokate visus savo pinigus. Išeinate iš parduotuvės. Žiūrite, ką nusipirkote ir …laikrodis krenta (juokas). Matote, kaip jis lekia žemyn. (juokas) Ir prasideda drama, nes tai JŪSŲ laikrodis. O iš tikrųjų laikrodis yra tik laikrodis, nei to vyro, nei jūsų. Tai yra tik tam tikra iliuzija. Lygiai tai pat yra ir su visais kitais dalykais. Kaip matote, viskas budizme yra labai paprasta. Tiesiog gyventi ir mirti nesigailint, kadangi nėra dėl ko kovoti, išskyrus laimę. Neįmanoma laimės rasti išorėje. Jeigu tai būtų galima padaryti, tai visi milijardai žmonių, kurie nuo seno stengiasi tai padaryti, jau tikrai būtų tai padarę.

Ieškau kažko tokio iš tikrųjų baisaus. (juokas) Gal dabar ką nors praktiško. Tai gilus ir labai praktiškas mokymas gyvenime. Tai pasakė Patrul Rinpočė, didis devyniolikto amžiaus Ningmos mokyklos mokytojas.

„Pažadai yra sulaužytų pažadų priežastimi.”

Labai budistinis požiūris. Dažnai gyvenime iš mūsų tikimasi, kad mes ką nors pažadėtume. Tai labai paprastos ir labai komplikuotos situacijos, labai dvasingos arba labai kasdieniškos. Visada geriau yra padaryti ką nors negu pažadėti. Bet kokiu atveju svarbiausia, kad tai įvyktų. Jeigu pažadame ir nepadarome, kažkas be priežasties blogai jausis. Ole dažnai apie tai kalba pas jį atėjusiems žmonėms. Pavyzdžiui, kai žmonės ateina pas jį ką nors pažadėti, kad gyvens tik kartu ir panašiai, Ole jiems sako taip: „Man labai gaila, bet kad duotumėte tokį pažadą, turite eiti pas ką nors kitą. Aš pats to nesugebu, taigi tie žodžiai „visada” ir „visur” yra įtartini.” Mielai laimina tokius žmones, kad jiems pasisektų padaryti, bet pažadus laiko nereikalingais. Jeigu pažadėjome ir mums nepasisekė, tai mūsų partneris pasakys: „taigi pažadėjai!”. Ką atsakysime tada? Tai labai praktiška. Keletą kartų išbandžiau pats. Jeigu norite ką nors pažadėti, tai visų pirmiausiai dešine ranka užsidenkite burną, o kad garantija būtų didesnė, dešinę prispauskite dar ir kaire ranka. (juokas)

„Kadangi mūsų ryšiai ir jausmai yra tokie laikini, vietoje to, kad prisirištumėm prie jų, spinduliuojame vien tik išmintimi ir užuojauta.”

Pasakyta tokiu senoviniu stiliumi. Ole naudoja šiuolaikiškesnę formuluotę. Jis sako taip: „Būdami kartu stovėkite vienas į kitą atsisukę ne veidais, o nugaromis.” Ir tada kai kurie žmonės pradeda raukytis. Jeigu stovėsite susirėmę nugaromis ir žiūrėsite į visą pasaulį matydami, ką galite tame pasaulyje nuveikti, tada nauda bus dviguba. O antra, jūsų sąjunga bus laiminga ir atsipalaidavusi. Bus daug meilės ir pagarbos, mažai prisirišimų ir problemų. Žinoma, tai labai sunku, kadangi turime įprotį žiūrėti vienas į kitą. Paprastai, jei esame labai įsijautę, nepastebime likusio pasaulio. Ir čia pasirodo vėl tam tikra subtili iliuzija. Iš tikrųjų niekas nėra vienintelis. Pavyzdžiui, aš prisimenu įvairius savo išgyvenimus: kai buvau septynerių, ta vienintelė vadinosi Basia. Likęs pasaulis nebuvo toks svarbus – svarbiausiai buvo sėdėti klasėje už Basios ir laikyti ją už kasytės. Po to šiek tiek paaugau; kai buvau penkiolikos, reikalavau daugiau. Vien sėdėjimo už Basios man jau nebeužteko – norėjau šiek tiek daugiau aktyvumo, daugiau judėjimo. Tas laikymas už kasytės buvo tik viena galimybė, o jų yra žymiai daugiau. Tuo metu ji jau vadinosi Jolia. Ji buvo gera, tik šlaunys buvo šiek tiek per stambios. Iš pradžių to nemačiau. Pamačiau tai vėliau, iš nugaros, kai ji nuo manęs nuėjo. Tada ji man buvo vienintelė. Kitos vardas buvo ir vėl kitas. Šiandien yra Kasia, ir aš trokštu, kad tai truktų kuo ilgiau… Ką bandau jums pasakyti? Kad tai yra labai reliatyvu. Yra daug įdomių žmonių, daug įdomių moterų. Apie vyrus taip gerai nežinau, nes tai nėra mano sritis. Nesu vienuolis. (juokas) Atsimenu tokią istoriją. Vokietijoje pas Olę atėjo vieną mano pažįstama. Vyras ją metė po penkiolikos bendro gyvenimo metų. Atlaikė penkiolika metų, bet šešioliktais palūžo. (juokas) Iš tikrųjų jo kantrybė buvo didžiulė. Ji atėjo pas Olę ir pradėjo jam ant rankovės verkti, kokia ji nelaiminga, nes jis ją metė, koks jis kiaulė ir taip toliau. Ole pasakė jai taip: „Labai džiaugiuosi. Tik dabar esi laisva moteris. Kol buvai su juo, neturėjai tokių galimybių. Pažiūrėk aplinkui ir pamatyk, ką gali padaryti naujoje situacijoje.” Ji pagalvojo, kad Olė, turbūt, pablūdo. Ji kenčia, o jis aiškina jai kažkokius keistus dalykus. Bet tai buvo labai išmintingas budistinis mokymas, kuris sako, kad bet kurią situaciją galima pamatyti iš dviejų pusių. Arba kaip ta situacija apsunkina, arba kaip ji leidžia veikti. Ir tai yra išmintinga. Nėra absoliučiai jokios situacijos, į kurią nebūtų galima pažiūrėti iš tos kitos pusės. Netgi jeigu mus kas palieka, iš tiesų tame nėra jokios priežasties liūdesiui, kadangi tokios priežasties niekada nėra. Atsiminkite tokias situacijas iš gyvenimo, kada eilinį kartą žiūrite į veidrodį, matote tuos šimtus tekančių ašarų, tą ilgą snarglį ant neskustos barzdos (juokas) to veido, kuriam apie keturiasdešimt metų ir sau galvojate: „Kiek galima?” (juokas) Budizme žinome tokį dalyką, kaip gailėjimosi faktorių. Paprasčiausiai neturim laiko gyvenime įvairioms dramoms ir cirkams, kadangi pasaulyje yra žymiai daugiau žmonių, kuriems galime duoti, nei žmonių, iš kurių galime paiimti.

„Kadangi kiekvieną akimirką gali pasirodyti išsiskyrimas, nepykime ant savęs, nekritikuokime, nesikaukime. Galbūt tik trumpai būsime kartu, tai kam gadinti tą akimirką? Geriau užpildyti tai meile ir širdingumu.”

Atrodytų, kad labai paprasta ir lengva. Iš tikrųjų taip nėra. Kiekvieną akimirką ego sukurs kokią nors dramą, galbūt puls į pyktį ar pavydą. Automatiškai sureaguos taip, kad stengsis užgauti ar įžeisti kitą. Pažiūrėkite, kaip tai funkcionuoja. Jeigu mus kas atakuoja žodžiu ar net fiziškai, tai dažniausiai mūsų reakcija būna atsakyti tuo pačiu. Pasirodo, jis pasakė vieną žodį, mes – tris, jis – dešimt, mes – dvidešimt. Ir po dešimties minučių jau nebegalime vienas į kitą pažiūrėti. Panašu, kad pats blogiausias praradimas tokioje situacijoje yra laiko praradimas. Laikas yra labai brangus. Kiekviena barnių ir nesusipratimų akimirka yra prarasta veltui, nes tik geri veiksmai yra prasmingi.

Dabar dėl įvairovės šį bei tą iš absoliutaus lygio.

„Vaikštai, sėdi ar miegi, visą laiką žiūrėk į protą – nenuilstamai ir be paliovos. Tai verta pastangų treniruotė.”

Tai yra Milarepos Didžiojo Atspaudo (Mahamudros) mokymas. Žinoma, tie pirmieji žodžiai yra simboliniai. „Vaikštai, sėdi ar miegi…” čia iš eilės galima vardinti visus malonius dalykus, kuriuos darome gyvenime. Esmė yra tame, kad visą laiką stebėtume protą. Tik treniruotė pagimdo meistrą. Jeigu nuolat stengiamės grįžti į esenciją, jei nuolat stengiamės ilsėtis patys savyje, tai kada nors mums tai pavyks ir būsime prašvitę. O jei nuolat lakstome tarp išorinių įvykių, niekas neįvyksta. Toks įprotis labai naudingas, ypač sunkiose situacijose. Kai ko nors staiga – išgyvenymai yra nemalonūs, viskas yra labai dramatiška, būtent tada labai gerai pažvelgti į protą ir pažiūrėti, ar tai yra realu. Toks žiūrėjimas į protą yra daug intensyvesnis, nes pati situacija yra daug intensyvesnė. Jeigu nėra jokios energijos ir snūduriuojame kažkur kampe, kadangi alus jau baigėsi, tai žiūrėdami į protą nieko ten nepamatysime. Bet jeigu tai yra visiška drama ir visiškas šėlimas, tada išgyvenimas žiūrint į protą bus labai aiškus. Tai yra labai aukštas mokymas.

Patrul Rinpočė. Dėmesio, nes tai labai svarbu.

„Dharma yra svarbiausia. Visa kita neturi prasmės.”

Labai budistiška, tik reikia gerai suprasti. Nekalbama, kad niekas neturi reikšmės, bet viskas turi reikšmę, kas veda į augimą. Dharma nėra vien tik tai, kad sėdime kažkur kampe ir skaitome Dharmos knygas. Pavyzdžiui, pervedame senutę per gatvę (su sąlyga, kad ji to nori). (juokas) Tai yra kiekvienas geras veiksmas, kiekviena meditacija, kiekvienas dosnumo ar apsaugos pasireiškimas. Tą akimirką, kai mirsime, o tokia akimirka turbūt iš tikrųjų ateis, su mumis liks tik du dalykai: reiškinių suvokimo išmintis ir nuopelnai. Visi geri įspūdžiai, kurie pasirodė mūsų prote dėl to, kad gerai veikėme. O visa kita, visa samsara, bet koks konkuravimas su kitais, visas naudos siekimas sau, visas daiktų troškimas, visa priklausomybė nuo išorinių veiksnių, visos dramos ir visi nesusipratimai – viso to absoliučiai nebeliks, jie nebeturės jokios prasmės. Tai labai lengva patikrinti. Kartais aš darau tokį eksperimentą. Nepaisant to, kad mano asmuo man nepriklauso, bet tai yra man artimiausia dovana, taigi su ja aš galiu daryti visus įmanomus eksperimentus. Toks eksperimentas: aš dabar sau galvoju „už trijų minučių mirsiu. Na, už keturių”. (juokas) Žiūriu į savo gyvenimą ir atsimenu įvairius įvykius: atostogavau, nutapiau keturiasdešimt paveikslų, kai kuriuos iš jų kažkas nupirko, kai kurių – ne, kai kuriuos jų atsirėmę sugadino Vernisaže, nes prisigėrė, kartais buvau laimingas, kartais – ne, iš pradžių turėjau mašiną, po to – ne, po to vėl turėjau, po to ir vėl – ne. Ir tomis įdomiomis akimirkomis, kai liko keturios minutės, o toks momentas mūsų gyvenime tikrai pasirodys, be jokių abejonių tampa aišku, kad iš tikrųjų prasmę turėjo tik Dharma. Dharma suprantama plačiąja prasme – meditacija, geri veiksmai, knygų vertimai, kad kiti galėtų šį bei tą paskaityti apie savo prigimtį. Visa kita neturėjo prasmės. Aš galvoju, kad kiekvienas iš mūsų gali padaryti tokį eksperimentą, ir rezultatai bus panašūs. Ir čia dėmesio !!! Visiškai nereiškia, kad išorinis pasaulis nevertas mūsų energijos. Jeigu dirbame, geriau dirbti gerai negu blogai, jeigu mylimės, tai geriau gerai mylėtis. Ir tuo pat metu tiesa tai, kad mirties akimirką turėsime tik tuos du dalykus, kurie liks su mumis toliau. Išmintis ir nuopelnai. Taip yra iš tikrųjų.

Čia apie dualistinį vertinimą. Tai gan juokinga. Saraha pasakė:

„Siaurakaktis kvailys mato dvi lempas, nepaisant to, kad prieš jį yra tik viena.”

Švelnesniais žodžiais tariant, yra viena tikrovė – viskas yra vienuma. Nepaisant to, kad reiškinius pastebime kaip dualistinius, iš tikrųjų viskas turi vieną skonį. Nors dualistinis stebėjimo būdas mums atrodo natūralesnis, iš kitos pusės tai nėra natūralu, nes tai nesutampa su tiesa. Tai yra labai intensyviai įsiskiepijusi klaida. Aš dvidešimt metų stengiuosi žiūrėti į pasaulį taip, kaip reikia. Ir vis tiek, kai sėdžiu su jumis, matau jus ten, o save čia (kaip tas siaurakaktis kvailys, kuris mato dvi lempas, nors prieš jį viena lempa).

Dabar pirmojo Džamgono Kongtrulo Rinpočės citata:

„Net geri išgyvenimai – džiaugsmas, skaidrumas ir laisvė nuo samsaros, yra samsaros priežastimi, jeigu stengiamės juos sulaikyti.”

Tie trys žodžiai „džiaugsmas, skaidrumas ir laisvė nuo koncepcijų” yra konkretūs išgyvenimai, medituojant šine (proto nuraminimą). Paprasčiausiai taip priartėjame prie proto prigimties, kad spontaniškai prote pasirodo džiaugsmas. Viskas tampa labai skaidru, bet kokios koncepcijos neturi prasmės. Protas yra taip arti tiesos, kad neturi laiko visokioms nesąmonėms. Galima komentuoti taip, bet galima šiek tiek ir plačiau. Neseniai kalbėdamas apie išmintį ir užuojautą Ole pasakė, kad jeigu iš tikrųjų naudingai praktikuojame, tai tam tikroje situacijoje naudojame išmintį, kad žinotume ką daryti ir užuojautą, kad turėtume tam motyvą. O po to nustojame užsiimti išmintimi ir užuojauta. Kitoje situacijoje vėl juos pasitelkiame. O tarp vienos ir kitos situacijos tais dalykais neužsiimame, nes tai nėra reikalinga.

„Kelias yra tavo vidinio matymo tęsinys. Nors tai ir atrodo nekaltai, turėtumei atsisakyti visko, kas sukelia problemas ir iš ko išauga penkios galingos dvasinės kliūtys. Ir atvirkščiai, turėtumei treniruotis, nors tai neatrodo visiškai nekaltai. Turėtumei mokytis to, kas ištirpdo penkis nuodus ir padeda kitoms būtybėms.”

Elgdamiesi pagal schemas dažnai elgiamės taip, kad kiti žmonės tampa nelaimingi. Pavyzdžiui, vieną kartą nepasisveikinau su mergina, nes žinojau, kad mano mergina tai pamatys ir bus nelaiminga. Turbūt žinote tokias situacijas. To buvo jau per daug. Pastebėjau, kad turiu vis mažiau džiaugsmo ir vis mažiau erdvės, ir vis mažiau energijos. Jeigu žmogus turi reprodukuoti kiekvieną vakarą, tai negali sau to leisti ilgą laiką. Negalima apie budizmą niūriu veidu sakyti „žinote, budizmas yra džiaugsmas..” Taigi po kelerių metų nuėjau pas Olę. Ir kas atsitiko? Ole pasakė, kad jos prisirišimas kenksmingas jos protui. Man tai buvo didžiulis atradimas, nes aš galvojau, jeigu kas nors ko nors laukia, tą reikia ir duoti. Ole pasakė, kad ne. Aš apsidžiaugiau. (juokas) Situacija jau atrodė kitaip. Iš situacijos visų pirma aš laukiau kentėjimo. Jos kentėjimo, nes taip labai norėjo mane turėti ir staiga nebegali. O pasirodo, kad ji dabar žymiai laimingesnė nei su manimi – visiškai džiaugsminga, savarankiška ir laiminga. Ji neturi jokių problemų, nieko nereikia saugoti, ji puikiai vystosi ir viskas yra tvarkoje. Mylime vienas kitą labiau negu anksčiau, bet nėra spaudimo. Yra tūkstančiai situacijų gyvenime. Svarbu atsiminti, kad svarbiausiai yra augimas ir džiaugsmas, o ne schema, kurią stengiamės pastoviai naudoti, nepaisant to, kad ta schema niekada neturėjo jokios prasmės. Dar kartą: gyvenime nėra nieko, ką reiktų išlošti ar ką reiktų pasiekti, išskyrus džiaugsmą ir vystymąsį. Todėl kai žmonės kritikuoja Olę, jo gyvenimo būdą, jo veikimą arba jo žodžius, tai jis paprasčiausiai juokiasi. Taigi yra skirtumas tarp gero jogo ir paprasto žmogaus. Paprastas žmogus nežino kas yra teisus, o geras jogas žino, nes jis yra teisus.

Tsangpa:

„Jeigu praktikuoji Guru Jogą, tavo klaidos bus išvalytos, o tobulos savybės visiškai išsiugdys.”

Devintasis Karmapa:

„Tikroji dorybė – Mahamudros praktika, o tikrasis blogis – Mahamudros nepraktikavimas.”

Kagyu mokykloje yra skirtumas tarp gerų ir blogų veiksmų, nes visų svarbiausia yra vystymąsis.

Vėl devintasis Karmapa:

„Jeigu požiūris svečiuojasi tik mūsų lūpose, tai neneša jokios naudos.”

Jeigu norime, kad mūsų praktika duotų tikrą efektą, turime ižsiugdyti įpatingą dosnumą. Turime iš tikrųjų sąžiningai pakeisti protą. Yra geras būdas – tam tikras Deimantinio Kelio budizmo reglamentas kaip armijoje. Pirmas punktas: nėra ego. Antras punktas: jeigu atrodo, kad ego yra, žiūrėkite į pirmą punktą. Jeigu tokį požiūrį sugebame naudoti nuolat, kada ego pasirodo kaip kliudantys jausmai, egoizmas, laukimas ar būgštavimai, tai suteikia mums didelę naudą. Jeigu žmonės tik kalba apie Dharmą, o gyvenime vis naudoja senus pavyzdžius, yra tokie pat pavydūs, tokie pat pikti, nieko iš to neišeis. Atrodytų, kad tai lengva, bet tai lengva tik kai kuriems, kurie turi daug užuojautos, kurie galvoja apie kitus. Kiti yra svarbesni, nes jų yra daugiau. Yra tik vienas būdas patikrinti, ar gerai veikia meditacija: jeigu ego vis stipresnis, praktika bloga, jeigu ego silpnesnis, praktika gera. Visiškai tas pats, ar darome komplikuotas tantrines meditacijas, ar „Trijų Šviesų” meditaciją. Svarbu, ar ta praktika duoda rezultatą, ar ne. Taigi jeigu mažiau ego, viskas tvarkoje, o jeigu daugiau – ne viskas tvarkoje.

Vėl devintasis Karmapa:

„Kalbėjimas kitų akivaizdoje apie savo pastangas medituojant ir nužarstymas ryžių nuo disko, kur aukojama mandala, nervingu judesiu panašiu kaip juda kiaulės uodega, jeigu taip pat daromi nusilenkimai, tai neturi nieko bendra su tikrąją pastanga. Mūsų pastanga turi būti pastovi ir sisteminga, nei per daug dramatiška, nei per daug silpna. Turi būti panaši į vandenį geriančią seną karvę. Veiksmas laisvas nuo skubėjimo pradžioje, o po to nepaliaujamas ir pastovus.”

Darome tai, ką galime. Darome tai atsipalaidavę, nes vienaip ar kitaip nėra ko pasiekti. Čia ir dabar esame prašvitę, taigi nėra kur skubėti, ir suprantame kas vyksta. Nekalbame apie lenktynes, kad kuo greičiau perbėgtume įžanginę meditaciją ir gautume kitą. Kalbame apie proto augimą. Pavyzdys. Pas Olę atėjo vienas mano bičiulis ir pasakė: „Ole, jau padariau Nyndro, jau metus medituoju į aštuntąjį Karmapą. Į kokį jidamą dabar turėčiau medituoti?” Ole atsakė taip:” Aš jau dvidešimt metų praktikuoju aštuntojo Karmapos meditaciją ir man gerai. Toliau medituok į aštuntąjį Karmapą. Ką tu apie tai galvoji?” Taigi niekas nepasikeitė. Lenktynių kelias meditacijoje baigėsi, niekas negavo taurės, nes svarbus vystymąsis, o ne lenktynės. O tas bičiulis ir toliau praktikuoja į aštuntąjį Karmapą. Tai labai gera meditacija. Vedanti į prašvitimą.