Ruduo… Ir šaltas vėjas gelia kūną,
Negailestingos vėtros drasko likusius lapus,
Pavargus žemė jaučia antkapių artumą,
Juodi paminklai saugo mirusių sapnus.

Pro tirštą rūką ir per šlapią žemę,
Įskaudinta širdim ir ašarom veide.
Maža mergaitė neša rankose šakelę
Ir žvakę tam, kurs ilsisi kape.

Pribėgusi parklumpa ji ant kelių
Ir viskas persismelkia šildančia rauda.
Jos verksmas sugraudina net ir žemę,
O liūdesys paskęsta lietuje.

Mergaitės rankos apkabina kapą,
O taip norėtų apkabinti jį…
Pro šlamančius lapus girdžiu ją sakant:
,,Tėveli, dar pabūk su manimi!’’

II kursas KP-7 grupė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui