Mūsų vardai tolimi, ir negrįžti išėjusių
sąrašuos mes nebūsim greta ar arti.
Mes svetinguos namuos tuos pačiuos beviešėjom,
bet tirštos sutemos, bet aušros visąlaik atskirti.

Sugalvoki, pasauli, mums vardą kaip kruviną viksvą
per akis – kad jau niekas nešauktų kitaip:
mes tą vieną, vienintelį vardą įvyksim,
kur giliai, o aukštai, vakarai, o rytai.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.27.