Sonetas

Kai vakar skyrėmės, norėjai man pamoti;
Buvai tu mano; šiandien vėl prieš saulės laidą
Skubėjau pas tave, ir nušvietė man veidą
Troškimas nekantrus šią laimę pakartoti.

Atsidusai? Nenori man nusišypsoti?
Ir mano širdyje girdžiu tos gėdos aidą,
Išgasdintos tavosios nekaltybės gaidą;
Ir mano akys ima tuo skausmu liepsnoti.

Drovumas šis lyg puošmena tauri tau tenka,
Bet jei dėl jo tau sielvarto geluonis sminga,
Ir liūdesio užtemdyti džiaugsmai išsenka,

Tai ir mane kankina jis negailestingai.
Liūdnų atodūsių, brangioji, jau pakanka –
Mažiau būk tobula, tačiau daugiau laiminga!