Kas sakė – viskas? Ne! Ne viskas!
Dar šitiek daug kelių nepraeitų –
Tai kas, kad smilkiniuos sidabras tviska,
Kad šypsena įrėminta raukšlių.

Dar nežinau, ką reiškia neskubėti,
Dainuoti su žeme vienu ritmu,
Pajaust, ką reiškia būti senutėle,
Su lazdute rubždenančia taku.

Dar tiek minčių, tyloj neišmąstytų,
Dar tiek ligų, kuriom nesusirgau,
Dar teks iškęst didžiausią išdavystę
Draugams išeinant už mane pirmiau.

Dar nedrįsau visa širdim mylėti,
Kad nepalūžčiau, meilės išduota –
Širdis kitaip nemoka – viskas arba nieko,
Nebuvo visko – nieko nebėra.

Toks nuostabus ateina supratimas,
Kad tik dabar, kai mirti nebijau,
Tai ir gyvenimas nebebaugina –
Kas gali būti žemėj nuostabiau?

Tiek dovanų lemtis padovanojo,
Ar gausiu paskutinę – nežinia,
Šiandien senatvė man atrodo
Pati puikiausia dovana.

2001