Jau ruduo, jau medžiai meta auksą,
Dangus kaskart labiau pravirksta lietumi,
Jau vakarais ir saulė leidžiasi, parausta
Kodėl gi žmonės bjaurisi tavim?

Jau pilkas rūkas dengia nuogą lauką,
Išnyko šilas, kvepiantys sakai.
Dabar tiktai išgirsi gervių šauksmą
Kur dingo mūs seni mieli namai.

O tolumoje nėra geltonų pienių,
Ach taip ilgu, kai širdį spaudžia!
Nėra margų gėlėtų mano pievų,
Dabar visi aplinkui tiktai snaudžia.
Kur dingo žaluma ir šiltas oras?
Kur dingo pievos, sodai, ežerai?
Nustebęs išsigandęs bėga voras,
Kur dingo mano šilko nėriniai.

Nukrenta gelsvas, melsvas, vienas lapas,
Nebesugrįšiu jau, negrįšiu niekada.
Tauškalės šarkos lietui lyjant šneka
Taip lyg ir buvo…. buvo kažkada.

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui