O,prieš akis menkutis beržynėlis.
Apsidairau-aplink niūrus ruduo-
Jau sausos smilgos draikos vėjuj ,
Upelyje tik dvokiantis vanduo.
Kai saulė medžių nesušildo ,
Sustingsta šakos-smelkia šlapdriba ,
Prie kojų parudavę lapai limpa –
Dabar geriau ,jei siautėtų žiema.
Tada pavasario galėtum laukti ,
Į ateitį žiūrėtų siela atvira .
Ruduo… Į užantį slepiu skarelę baltą ,
Mojuoti,išlydėti – nėra ką…
2008
Prisiglaudė saulutė
Prie mielo debesėlio veido ,
Pasislėpė po juo
Raudoni spinduliai .
Ilgi šešėliai bėga ,
Vėjas nebelanko ,
Kai prailgėja
Rudens vakarai…
Kai paskutinę šilumą
Dar gaudo rankos
Ir sugeria rasos lašus ,
Paniro saulės diskas
Už kalnų ir miško ,
Nubėgo medžių šakomis.
Rudens ramybę
Debesėliai žada
Ir dangui šypsosi,ir man…
Priglaudusi rankas prie veido
Saulutės šilumą ilgai laikau.
2008
Tik nepaleisk manęs
Iš savo dangaus delno ,
Nes iš aukštai geriau matau ,
Kaip žemę debesėliai dengia ,
O jausmų jūroje
Tik tavo širdies ritmą pajutau.
Kas sielą į padanges kelia-
Tiktai saulutės trykštanti jėga…
Nenoriu likti be vilties ,
Pakelėje su gluosniais vėjui lenktis ,
Kai rudenį šviesos išalkę
Ilgi šešėliai bėga pro mane.
Jei nebeliks juodų dėmių prie tako ,
Paglostysiu purias pusnis…
Dabar tik nepaleisk
Iš šilto savo delno –
Rudens saulutė man esi ,
Kol širdyje kūrenasi ugnis.
2008
Po obelų šakom
Gėles sodina ,
Kad kritę žemėn
Sunkūs obuoliai
Dar pamatytų ,
Kaip rudens akelės
Lyg saulutės žiūri
Vis džiaugiasi jos spinduliais.
Prie raudonskruostės
Obelaitės kiek sustoju ,
Bet neberūpi jos
Rausvieji rudenį vaikai.
Žiūriu,kaip gražiosios nasturtos-
Ryškios gėlės
Rudens šalnų neboja
Ir meilę padalina
Obelaitei,dangui,mums…
2008
Toks lengvas ir saldus jausmas,
Rudeniui krintant į mane.
O gal tai aš krintu į rudenį…?
Užvaldo švelnus jaukumas matant,
Kaip nutrūksta gyvenimai…
Lapai palieka sustingusius medžius.
O kas gi jiems belieka jei tik neišnykti?
Ir sakytum lapai pykstasi su medžiais…
Ne, jie paprasčiausiai žino, jog turi išsiskirti.
Ramiai krisdami, jie atiduoda save susimąsčiusių šlavėjų šešėliams…
O kam save turi atiduoti žmogus., kai tik niekas yra šalia?
Toks lengvas ir saldus jausmas,
Krintant į rudenį…
Juk Jis Tave pagaus.
Šalti laukai ir šulinių vanduo,
Ir horizontuose malūnai moja.
Ateina gelsvas kaip liepsna ruduo,
Ir piemenys liūdnam miške dainuoja.
Keli nuvargę, platūs spinduliai
Ant kelio guli prie geltonos varpos.
Pro tvorą raudonuoja obuoliai,
Ir kriaušė supas kaip auksinis varpas.
O vakare užmigti negaliu.
Matau, kaip skrenda mėnesienoj žąsys,
Ir pilnaties geltonu takeliu
Iš lėto plaukia liūdesys manasis.
Raudonos uogos. Lapai – kaip iš vaško.
Pasaulis miršta, silpnas ir gražus.
Štai vėjas debesį ties kaimu drasko,
Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.
Pilkam danguj geltoni lapai dreba,
Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu
Į tą švininį rudeninį grabą,
Kur šoka liepsnos lapų – žiburių.
Didžiulis vėjas seną pušį laužo.
Šermukšnių kekės dega miškuose.
Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo
Rudens žolėj klajojanti dvasia.
Aš mačiau šiandie veidą rudens,
Liūdną veidą tarp lekiančių lapų.
Gilumoj geležinio vandens
Jam nuo ašarų akys sušlapo.
Gilumoj, kur be galo tylu,
Šitas liūdintis veidas gulėjo,
Negirdėjo lėtų spragilų
Nepavargstančio, aklo kūlėjo.
Abejingi, laimingi lašai!
Visas oras nuo lapų geltonas.
Tu kaip orkestrą lietų prašai,
Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais
Visada, visada, visada,
Kad lietus niekuomet nepraeitų,
Kad stovėtų šita valanda,
Tartum marmuro deivė balta,
Tarp užmiegančių, giedančių fleitų.
Kas dieną vis blyškesnės dienos,
Ir saulė merkiasi kasdien,
Kaip miego norinčios blakstienos,
Bet neužmiegančios vis vien.
Ir aš plaukiu per pliką lauką
Kaip dūmas lengvas ir lakus,
O tvenkiny, kur gulbės plauko,
Išlenkę dieviškus kaklus,
Sidabro saulė baigia tirpti
Blyškioj vidudienio migloj,
Ir vėjai gieda apie mirtį
Ir meilę žemėj negeroj.
Ir kam prasmės ieškot bandau?
Čia viskas taip trapu.
Aš prie širdies tau prigludau
Gelsvu rudens lapu.
Jį vėjas atnešė čionai
Iš tolimos šalies.
Tau atiteks jis dovanai,
Tik pirštais jį paliesk.
Jame tiek maža šilumos,
Bet gal ir jos užteks,
Jei tavo pirštuos lig žiemos
Blausi ugnelė degs.
1961