Toks lengvas ir saldus jausmas,
Rudeniui krintant į mane.
O gal tai aš krintu į rudenį...?
Užvaldo švelnus jaukumas matant,
Kaip nutrūksta gyvenimai...
Lapai palieka sustingusius medžius.
O kas gi jiems belieka jei tik neišnykti?
Ir sakytum lapai pykstasi su medžiais...
Ne, jie paprasčiausiai žino, jog turi išsiskirti.
Ramiai krisdami, jie atiduoda save susimąsčiusių šlavėjų šešėliams...
O kam save turi atiduoti žmogus., kai tik niekas yra šalia?
Toks lengvas ir saldus jausmas,
Krintant į rudenį...
Juk Jis Tave pagaus.