Toks lengvas ir saldus jausmas,
Rudeniui krintant į mane.
O gal tai aš krintu į rudenį…?

Užvaldo švelnus jaukumas matant,
Kaip nutrūksta gyvenimai…
Lapai palieka sustingusius medžius.
O kas gi jiems belieka jei tik neišnykti?

Ir sakytum lapai pykstasi su medžiais…
Ne, jie paprasčiausiai žino, jog turi išsiskirti.
Ramiai krisdami, jie atiduoda save susimąsčiusių šlavėjų šešėliams…

O kam save turi atiduoti žmogus., kai tik niekas yra šalia?
Toks lengvas ir saldus jausmas,
Krintant į rudenį…
Juk Jis Tave pagaus.