Kas sako,kad ruduo liūdnokas,-klysta
Arba nevaikšto po miškus,lankas…
Kur pamatysi tokią giminystę ,
Kai beržas saugo klevelius-
Net iki žemės nusvarindamas kasas.
Seni žilvičiai gal draugėn suaugo ,
Kad nenulaužtų kas mažylių pakely ,
Nuo vėjų ir šalnos šakom apgaubia ,
Todėl jie iki šiol dar tebėra žali…
Pasižiūrėk,čia- topolių giraitė ,
Kleveliai lyg paveiksle išpiešti –
Šalia išdygus auga obelaitė ,
Šermukšnių lapuose ornamentai
Pačios gamtos gražiausiai iškirpti.
O!Koks dangus pro šakeles nušvitęs ,
Žydrynėje suspindo drebulės
Viršūnės lapai lyg ugnis rausvi…
Tai kas ,kad stiepiasi nubalęs stiebas smilgos ,
Vis tiek ,jei draugėje sulauks žiemos ,
Apklos draugų šaknis,sušildys net ir ji.
2008