Diena be tavęs
Diena be tavęs,
o dangus –
ne nuo įsiūčio mėlynas,
į akis lieja ilgesį,
lieja –
ir artina naktį,
šiltas vėjas sūpuoja
drugelį
ant pamario smilgos,
o ramybė,
ant mūsų užmetusi skraistę,
linguoja į taktą…
Jau anapus vidurdienio –
miegantys
nerimo būgnai,
tyli vakaro fleitos,
ir renkasi
prieblandos choras…
Mylimoji, atleisk,
jei buvau
netikėtai nutolęs,
kai ieškojai
manęs
savo mėlyno žvilgsnio bedugnėj – – –