Kokia graži, žiemuže, tu esi,
kai gulbių šokį snaigės šoka.
Po sniegą braido angelai basi,
nes baltuma meluot nemoka.

Lyg mažo vaiko sąžinė, švari
ji dengia gruodo trankią mintį.
Nustebo medžiai, rūbą beturį,
baltai, lyg šventei padabinti.

Skardi tyla, ramybe nešina,
duota tiesiog iš Dievo rankų,
kartu su žiemiškai balta diena,
jau vakarop iš lėto slenka.