Diena, pajutus alpulį, užsnūdo,
Užvėrė saulė langines visas.
Žvaigždelės, būdamos gan lengvo būdo,
Lyg jonvabaliai įžiebė dausas.

Mėnulis blyškų veidą debesin įkišo,
Sustingo tamsoje liūdni laukai.
Tik debesys, net neapsiavę savo vyžų,
Pabiro dangumi tarsi vaikai.

Ant jų išdykę žvaigždės supas,
Sau linksminasi, krykštauja, kvatoja.
Net ir mėnuliui kyla ūpas –
Palikęs debesį dangum ropoja.

O žemė ilsisi, ramiai alsuoja
Ir glaudžia širdis prie savęs visas.
Paskęsta pievos toj nakties vėsoj.
Visi sumigo, nemiegù tik aš…