Tai ne ašaros
rieda stiklais
–
lietaus
skambūs varpeliai!
Man pavasariu kalba jisai
…
Ten pro debesį žybsi ugnelė

Vejasi vėjas smagus, gaudo
mirksnį žvaigždelės
manosios
– – –
Ilgu,
taip ilgu, kad kur, svają
užkelt vėl galvosiu
Rieda ir skamba
toks tyras
lietus
Rytas
tuoj
bus
–
rąžosi, antlodę kelia
Vardas naujai
suskambės
ir
priglus
…
Aušta
vėl
Angelas šviečia
į
kelią