tik nesakyk – gyventi privalau!
nušviesk vėl mano naktį, vizija
šventa.
kur mylimojo akys vėl šypsosis,
kur laimės amžinoji valanda…
sustokite akimirkos, palikit aidą
žodžių kartą ištartų.
dešimtmečių paklodės juodos,
o aš tavim vis gyvenu… kodėl
už ką? nežino niekas, nepaguos
jau vis gilėjanti šaltų kapų tyla.
lauktoji vizija, pabūki man malda
– – –
tik nieko nekalbėk.