Poezijos temos: Vaikai

Dievulis atnešė lyg angeliuką,
Nukėlė nuo pūkinių debesų,
Mažutį, spurdantį žmogiuką,
Didžiuliam džiaugsmui artimų žmonių.

Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
O saulė lydi pirmus žingsnelius,
Te žemiškais takais laimingai bėga
Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.

Nors saulutė šviečia
Mes į ją nežiūrim
Nes namuose savo
Mažą saulę turim

Ji - graži mergytė
raudonais žandukais
Mėlyna syknyte
ir baltais batukais

Šypsos kaip saulutė
čiauška kaip upelis
Ir visi aplinkui
Šypsos šiam vaikeliui

Mažutėle mūsų
auki, būk sveikutė
o senelis tavo
palinkėjo būti:

Žengti tvirtą žingsnį
Kelt aukštai galvelę
Prezidente tapti
Lietuvos šalelės.

2008 11 13
prekestolen

– Mažuti, mano vabalėli,
Kruti per dieną ir kruti.
Pati naujausia mašinėlė,
Ir ta be ratų patvory.

Pirštelis verkia? Bitę gaudei?
Sūneli mano, ar matai –
Jos tupi sparnelius suglaudę,
Na, kam gi jas ranka lietei?

– Arklys su priekaba jau laukia
Senelis sakė šieną veš,
Bet duslintuvas – šieno kartis –
Vos laikosi – dar jį pames.

Čia pat karvutė išsipūtus
Su pieno pilnu bakeliu,
Sena močiutė atsitūpus
Vos besilaiko už spenių.

Jau traktorius keliu atrūksta,
Tas – pieniškas. Pienelį veš,
Nes vasarą jis greit surūgsta
Supilstytas į koštuves.

Darže dar nebuvau šį rytą,
O ten tiek uogų prie tvoros.
Ir žirniai spardo vienas kitą
Pakelėse lyg vystykluos.

– Mažuti mano vabalėli,
Gal pailsėtumei bent kiek?
– Mamyte, ant žiedelio tavo
Lemputė blyksi. Pažiūrėk...

Eglė

TU - jūros lašelis nuo skruosto nukritęs,
TU - mano pasaulis, ir mano viltis,
TU - meilės krislelis širdin įsikibęs,
Leki per pasaulį atmerkęs akis...

TU - mano delnuos išsiskleidęs žiedelis,
TU - saulėtas juokas ašaros spindesy,
TU - didis žmogus... ir dar mažas vaikelis...
Mano angelas sargas darganotam kely...

2008 11 13
TutėFrutė

Oras šiltas, gal į lauką?
Apsidžiaugusi išties
Mažučiukė geltonplaukė
Mamai angliškai - O, jees!

Kalbininkė vos virš kelių
Kelia galvą, kol mama
Kepurėlėje raištelių
Ieško susiriesdama.

Batelius pati sumaišo,
Ir apstulbsta – waaaw, matai?
Ir iš mažo žodžių maišo
Vėl išsirita ne tai.

Kai tik stuktels du metukai
Ir tas maišas išplatės,
Gal mažutė mergaičiukė
Jau lietuviškai kalbės.

O kol kas – keli žodeliai:
Noriu, ačiū, dar, lėlės...
Ir į trumpą kalbos kelią
Įsipainiojęs , O,jees!

Eglė

Mane iš molio lipdė vaikas,
kai laukė vakare mamos,
kai buvo liūdnas metų laikas -
pradžia ūkų, pradžia žiemos.

Mane iš molio lipdė vaikas,
svajonių pilnas ir vilties,
ir taip apsidžiaugė užbaigęs,
ir pabučiavo iš širdies.

Mane iš molio lipdė vaikas,
aš prasimerkiau jo delnuos
ir pasakiau linksmai jam: "Sveikas!
Aš Molė, Molė vadinuos!"

J. Vaičiūtė

Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.

Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusi ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.

Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.“
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.

Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti.
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?

Kas švelnumą, kas paguodą
Man kiekvieną dieną duoda?
Kas man atneša jaukumą
Per žiemos sidabro dūmą?

– Tyliai žingsnį žengdama,
Meiliai žodį tardama,
Ir švelnumą,
Ir jaukumą –
Viską atneša mama.

Kas išmokė pirmą žodį,
Pirmą raidę kas parodė?
Kas lyg skrynią man atvožė
Tėviškėlės mielą grožį?

– Tyliai žingsnį žengdama,
Meiliai žodį tardama,
Visą žemę,
Visą žemę –
Man juk atneša mama.