Vaikai

  • Viguti mielas, rida rida jojam?

    Viguti mielas, rida rida jojam?
    Ant kelių sėsk man, mylimas berniuk!
    Vaiku atgimsta siela ir mintis manoji,
    tol žaisim mudu, kol reikės tau gult.

    Tik su tavim randu vaikystės dangų,
    pamiršęs visa, kas taip širdį slegia.
    Duok pabučiuoti rausvą skruostą brangų,
    duok pažiūrėt į akutes rudąsias!

    Eikš, pasirodyk, koks užaugai didelis, mielasai!
    O, tas žavus rankučių apvalumas!
    Šypsniu nušvinta skruostas raudonasai,
    burnytės tavo kas tai per gražumas!

    Žolynų žiedus išbučiuoji tartum brolis,
    pakalbini jas savišku būdu,
    pasaulį visą tau dar motina atstoja,
    įsitaisyt ant kelių jai lyg rojuje saldu!

    Tau gražią pasaką aš pažadu, paseksiu,
    mama guldyt jau laukia, eik, neužsibūk!
    Dainuosiu tau, kol akeles užmerksi,
    Viguti mielas, geras motinos berniuk!

    Galbūt ir tu senam man padainuosi,
    atgulsiu poilsio kai paskutinįkart.
    Manasis karstas žemėm bus nuklotas,
    tada ir tu lopšinei su visais pritark.

    Tu prisiminki tą, kuris ištikimai iš lėto
    ant rankų tave supo, nepailso.
    Pamirš mane pasaulis ir dainas sudėtas,
    ar meilę mano tu taip pat pamirši?

    Iš danų kalbos vertė Loreta Vaicekauskienė

  • Dievulis atnešė

    Dievulis atnešė lyg angeliuką,
    Nukėlė nuo pūkinių debesų,
    Mažutį, spurdantį žmogiuką,
    Didžiuliam džiaugsmui artimų žmonių.

    Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
    O saulė lydi pirmus žingsnelius,
    Te žemiškais takais laimingai bėga
    Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.

  • Jaunystės augintinei

    Aš tave auginau ne ant rankų,
    Auginau, kaip mokėjau, širdy.
    Teka saulė ir kopia į vasaros dangų.
    Eik pasaulio žiūrėt iš arti.

    Viskas gryna, šviežia ir nuoga.
    Dega saulėj pečiai ir plaukai.
    Išnokins tave lyg tą žemuogę uogą
    Mylimos mano žemės miškai.

    Tavo balso ir aidą pažinsiu.
    Tu dabar jau savim ir savy gyveni.
    Nnematau, neskaitau tavo virpančių žingsnių,
    Bet žinau, kur esi, kur eini…

    Juk tave auginau ne ant rankų.
    Auginau kaip mokėjau širdy.
    Tavo saulė jau kopia į vasaros dangų.
    Eik pasaulio žiūrėt iš arti.

  • Maža saulė

    Nors saulutė šviečia
    Mes į ją nežiūrim
    Nes namuose savo
    Mažą saulę turim

    Ji – graži mergytė
    raudonais žandukais
    Mėlyna syknyte
    ir baltais batukais

    Šypsos kaip saulutė
    čiauška kaip upelis
    Ir visi aplinkui
    Šypsos šiam vaikeliui

    Mažutėle mūsų
    auki, būk sveikutė
    o senelis tavo
    palinkėjo būti:

    Žengti tvirtą žingsnį
    Kelt aukštai galvelę
    Prezidente tapti
    Lietuvos šalelės.

    2008 11 13
    prekestolen

  • Vaikystei

    – Mažuti, mano vabalėli,
    Kruti per dieną ir kruti.
    Pati naujausia mašinėlė,
    Ir ta be ratų patvory.

    Pirštelis verkia? Bitę gaudei?
    Sūneli mano, ar matai –
    Jos tupi sparnelius suglaudę,
    Na, kam gi jas ranka lietei?

    – Arklys su priekaba jau laukia
    Senelis sakė šieną veš,
    Bet duslintuvas – šieno kartis –
    Vos laikosi – dar jį pames.

    Čia pat karvutė išsipūtus
    Su pieno pilnu bakeliu,
    Sena močiutė atsitūpus
    Vos besilaiko už spenių.

    Jau traktorius keliu atrūksta,
    Tas – pieniškas. Pienelį veš,
    Nes vasarą jis greit surūgsta
    Supilstytas į koštuves.

    Darže dar nebuvau šį rytą,
    O ten tiek uogų prie tvoros.
    Ir žirniai spardo vienas kitą
    Pakelėse lyg vystykluos.

    – Mažuti mano vabalėli,
    Gal pailsėtumei bent kiek?
    – Mamyte, ant žiedelio tavo
    Lemputė blyksi. Pažiūrėk…

    Eglė

  • Tu

    TU – jūros lašelis nuo skruosto nukritęs,
    TU – mano pasaulis, ir mano viltis,
    TU – meilės krislelis širdin įsikibęs,
    Leki per pasaulį atmerkęs akis…

    TU – mano delnuos išsiskleidęs žiedelis,
    TU – saulėtas juokas ašaros spindesy,
    TU – didis žmogus… ir dar mažas vaikelis…
    Mano angelas sargas darganotam kely…

    2008 11 13
    TutėFrutė

  • Didžioji kalbininkė

    Oras šiltas, gal į lauką?
    Apsidžiaugusi išties
    Mažučiukė geltonplaukė
    Mamai angliškai – O, jees!

    Kalbininkė vos virš kelių
    Kelia galvą, kol mama
    Kepurėlėje raištelių
    Ieško susiriesdama.

    Batelius pati sumaišo,
    Ir apstulbsta – waaaw, matai?
    Ir iš mažo žodžių maišo
    Vėl išsirita ne tai.

    Kai tik stuktels du metukai
    Ir tas maišas išplatės,
    Gal mažutė mergaičiukė
    Jau lietuviškai kalbės.

    O kol kas – keli žodeliai:
    Noriu, ačiū, dar, lėlės…
    Ir į trumpą kalbos kelią
    Įsipainiojęs , O,jees!

    Eglė

  • Lėlė Molė

    Mane iš molio lipdė vaikas,
    kai laukė vakare mamos,
    kai buvo liūdnas metų laikas –
    pradžia ūkų, pradžia žiemos.

    Mane iš molio lipdė vaikas,
    svajonių pilnas ir vilties,
    ir taip apsidžiaugė užbaigęs,
    ir pabučiavo iš širdies.

    Mane iš molio lipdė vaikas,
    aš prasimerkiau jo delnuos
    ir pasakiau linksmai jam: „Sveikas!
    Aš Molė, Molė vadinuos!”

    J. Vaičiūtė

  • Atsimenu Tavąsias pasakas

    Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
    Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
    Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
    Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.

    Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
    Manęs nuvargusi ateidavai parnešti.
    Sode aš žalią drebulę pasėjau
    Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.

    Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
    Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.“
    Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
    Vaikystę menant ašaros pabyra.

    Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
    Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti.
    Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
    Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?

  • Kodėl?

    Kada saulutė kloja patalėlį?
    Kada saulutė prausia veidelius?
    Kodėl saulutė, tik ką atsikėlus,
    Rasas nušluosto, žadina visus?

    Kodėl šešėliai slepia šaltą rasą?
    Darželio gėlės skleidžia žiedelius?
    Kodėl paukščiukas ant šakelės basas,
    O aš turiu vis autis batukus?

    Kodėl upelio dainos nesibaigia,
    Čiurlena, virva ligi sutemos?
    Kodėl mėnulio šviesoje apsvaigus
    Lakštutė laumes šokančias vilios?

    Kodėl, mamyte, prie tavos krūtinės
    Nebaisūs jokių pasakų kertai?
    Ir iš visų dainų tava lopšinė
    Skambės varpeliais taip ilgai, ilgai—

  • Viską atneša mama

    Kas švelnumą, kas paguodą
    Man kiekvieną dieną duoda?
    Kas man atneša jaukumą
    Per žiemos sidabro dūmą?

    – Tyliai žingsnį žengdama,
    Meiliai žodį tardama,
    Ir švelnumą,
    Ir jaukumą –
    Viską atneša mama.

    Kas išmokė pirmą žodį,
    Pirmą raidę kas parodė?
    Kas lyg skrynią man atvožė
    Tėviškėlės mielą grožį?

    – Tyliai žingsnį žengdama,
    Meiliai žodį tardama,
    Visą žemę,
    Visą žemę –
    Man juk atneša mama.

  • Gimimo diena

    Pro langelį,
    Plačiai atdarytą,
    Saulė atsiuntė
    Man šitą rytą.

    Dovanojo
    Vėjelis lakus
    Aprasojusių
    Medžių kvapus.

    O padangėn
    Aukštai pasikėlęs,
    Virva virva
    Smagus vyturėlis.

    Man šis rytas
    Ir man ši daina:
    Šiandien –
    Mano gimimo diena!

1 2 3