Vaikai, vaikai,
Kiek rūpesčių ir baimės,
Kiek nerimo dėl tariamos grėsmės
Ir kiek gi džiaugsmo būdavo ir laimės
Ligas įveikus. Likdavo vilties,
Kad jūs užaugsit stiprūs ir valigi,
Kai ligos vaikiškos toli paliks,
Kad būsit mylimi ir supratingi,
Kad klaidžiot klystkeliais jums nepatiks.
Dorais, teisingais ir gražiais regėjau,
Tikėjausi, kad būsite laimingi.
Vaikai, vaikai,
Kokie nelygūs žingsinai.
Pirmi keliai jau tampa pavojingi.
O metai eis, įgavę savo kainą
Ir niekas jų nesugražins atgal.
Savas klaidas suspėję ištaisyti
Ar rasit kelią pas mane? O gal? …
O gal jau nebespėsite sugrįžti?
Nuo skausmo apsiniaukusi širdis …
***
Vaikai, vaikai
Juk motinos gyvena,
Kol su jomis gyvena jų viltis.