Aš tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,

Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia – kad tu būtum laimingiausia.

Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau – didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.

Kad žydintis jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad niekad neužaugtum…

Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dykryt.
Tu nebijok. Žinau – jis greit praeina.