Ant kalnelio galvą pasidėjus
Ilsis balto milžino dvasia.
Klauso – ošia požeminis vėjas
Mirusių pušynų šakose.

O po delnu, jaučia, ima kaisti
Aukuro sukruvintas akmuo,
Ir lyg vakaro banguojanti pašvaistė
Jau liepsnoja ąžuolo liemuo.

Išgirstu ir aš pro gilią tylą,
Kaip suploja kunigas delnais,
Ir gulėjęs milžinas pakyla
Ir krivūlę nuneša kalnais.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.