Buivydų piliakalnis
Aukštikalny, tarp pelkių įsirėžęs
Mažytis ežerėlis telkšo prie kelių.
Maža trobelė jo pakrantėje stovėjo,
Bet kvapnūs dūmai kilo iš namų.
Smulki moteriškaitė ten gyveno,
Lyg boružėlė rėdės savo rankom
Išaustų drobelių audiniais.
Jos vyras visus amatus mokėjo-
Kaip iš voratinklių megzti blizgėjo
Žuvelėms gaudyti nematomi tinklai.
Panuovaliuose alui miežius sėjo,
O aukštumėlėse paberdavo grikius.
Kai metines vestuvių šventė,
Jiems gimė Miežinta, gražutė dukružėlė.
Kiek džiaugsmo buvo jaunam tėvui,
Laime švytėjo motinos šviesa akių.

Netoliese prie girių prisišliejęs
Vilnijo ežeras, o Plepiškių sala
Priglaudė seną pirkią, kurioje
Užaugo gražus, jaunas bernužėlis…
Laimučio vardą davė jam mama.
Kada į nuotakas ir jaunikius išėjo,
Keliai susikryžiavo ties Buivydų kalva.
Laimutis nusilenkęs prieš ją kėlė
Bijūnais padabintą skrybėlėlę,
Jinai atsakė šypsena skaisčia.

Regėję meilę akyse tėvai,
Žadėjo kelti po piršlybų vestuves,
Bet nuožmūs priešai nuo Šventosios
Kaip amarai nuo Prūsų atgarmėjo,
Paskendo dūmuose gimtų namų stogai,
Jauniesiems suręsta nauja troba.
Į kovą kilo kas tiktai galėjo-
Jauni kovojo tarsi milžinai.
Mergelės jiems aprišdavo skarelėmis
Žaizdas,kur kliuvo kalavijų ašmenys
Ar smigo durklas, srūdavo krauju upeliai…
Už tėvų žemę kritusiems po mūšio
Aukštam pilies šlaite prie Buivydų
Išlikę ir dabar – tik medžiais ženklinti kapeliai…

Tenai palaidotas Laimutis – jaunasis bernelis-
Jo vardą mini bėgantis vanduo,
O ežerėlis Smulkis Miežintą graudena-
Jos ašaras ridena pro Pipirų malūną
Vandeniu – per mūšio vietoj ištryptus laukus,
Iš Smulkio – upeliu, visaip vadinamu,
Į vandenis Mušėjaus ir šlaitais,
Besididžiuojančiais vardais senelių,
Didžiuliais uosiais lyg senoliais,
Dar tebesaugančiais atminimus brangius.

2008