Lietuva

  • Wass up in Lithuania

    The wonderful land Lithuania
    Was speaking šortais ir kedais pasipuošus
    Žila galva
    You know I was in amazing cuontry
    Of wild people
    (žemaičiai was their name)
    Lithuania‘s sun was smoothing
    American face
    O pats lietuvis said to the sun:
    Fuck off.

    So…
    American pasakojo toliau his impresion
    From lithuania
    „but Lithuania wc…
    Oh …it will be better don`t talk about it…
    In žemaičiai country… you know men…
    Mosquitoes are flying
    Around your head…

    Vertimas:
    Sako wc jam labai blogai-
    Zuja vis ratu uodai
    Nuo likimo ir šikimo
    You can`t hide even in Lithuania

    Skiriu Rimgailei, Vėtrai ir eilėraščio herojui Johanui.

    1bg klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Nida vakarėjant

    Nežadink jūros, palūkėk…
    Juk ji tokia graži, kai miega…
    Prisėsk šalia čia, nepabėk,
    Žiūrėk- žuvėdros toly skrieja.

    Kai marios ošia, žaidžia vėjas,
    Tik norisi ištiest rankas,
    Ir skrist toli, kur bangos ritas,
    Pabėgt nuo visko, nuo savęs.

    Vėl saulė kopas gintarines
    Palietus šypsena sava,
    Nudažė dangų,svają paslaptingą
    Ta kerinčia rausva spalva…

    1d klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Prienai

    Leidžiuosi nuo aukšto kalno,
    O vėjas, lyg norėdamas
    Su manimi pažaisti,
    Kedena mano ilgus plaukus.

    Ir matau liūdinčius namus:
    Jie negali manęs palydėti
    Ir parodyti pakrypusio kelio,
    Išsišakojusių medžių,

    Ir laukų išdykusių,
    Linksmų suveltų laukų,
    Kuriuose juokiasi
    Jų padūkėlės dukterys gėlės.

    Prienų ,,Ąžuolo” vidurinė mokykla
    Prienų rajonas

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Nemunas

    Nemunas ropoja
    Kaip didelis driežas
    Ir nepavargsta.
    O jame plaukioja
    Žvilganti kaip saulė
    Žuvytė.

    Ji atplaukė
    Nuo to didelio tilto,
    Kur ūžia mašinos,
    Kur pučia vėjai.
    Ir tikriausiai
    Labai išsigandusi.

    Žuvytė sprunka
    Nuo žvejo
    Ir nori likti
    Savo namuose –
    Pas upių valdovą
    Nemuną.

    Prienų ,,Ąžuolo” vidurinė mokykla
    Prienų rajonas

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Nemuno krantinė

    Nemuno kilpa
    Vingiuoja.
    Raibuoja
    Jos melsvas vanduo.

    Nemuno akyse
    Spindėdama
    Barzdota krantinė
    Mirga bangelių sraute.

    Bangelių virvelės
    Supyksta,
    Plaka krantus,
    Medžių kojas basas.

    Prienų ,,Ąžuolo” vidurinė mokykla
    Prienų rajonas

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Žvėrynas

    Algirdui Verbai

    Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas
    neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje
    taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias
    arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija

    lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia
    klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies
    geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą
    geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies

    žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą
    stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj
    tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas
    apvainikuotas žolių kupolinių sienojas

    klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą
    kupolio rože tai vasaros grožis ūmus
    skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila
    mano vienintelį kupolą ir užrakina namus

    Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 16-17.

  • Molėtų

    spindinti mėnulio molija
    mums akis užtvindė kelyje
    kėlėme ir gulėme – į ją
    atsidūrėme ties praraja

    apie kokį paukštį, kokį žvėrį
    akys žėri – ką kalba sutvėrė
    tarė atvirai – liūdna šneka
    tavo aitvarai suneš ne ką

    kalvariją – kalvomis nulyja
    ak tave į tavo Aukštaitiją
    kas alsavo tavyje, atgyja
    iš molijos virsta į leliją

    pasigirsta: mirštantys tarp pirštų
    košia tartum alų rūką tirštą
    apsivalo rūpesčiais, numiršta
    tavo rūsčią valandą pamiršta

    tu dedi leliją jiem po kojų
    jie kely –
    ko neturi –
    aukoji

    Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 15-16.

  • Gedimino aikštė

    kur upės žiomenys – pilis
    Europos vieškelius prilis
    staigių krantų atragiuose
    suplūs nepaklusni dvasia

    dvi upės apteka aplink
    aplenk ir atsaką atmink
    terasos – godulio kapai
    šventasai, nuodėme tapai

    šarvai ir kryžiai, bet klasta
    juos kryžmina Neries brasta
    ir per ledynmečių girias
    jų krikštą varo į marias

    ir gema miesto branduolys
    jan senas Viešpats teužklys
    vaikelį perneški krantan
    ir amžiams patikėki – man

    Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 13-14.

  • Vilniaus klasicizmas

    yra asmuo, iškilęs iš minios
    liūdesyje paskendęs laivas, ilgo sielvarto
    mirtis galioja, karalystė baigias
    išniekinta Tarkvinijaus sūnaus
    ichtiofagų dovanos, pelė
    varlė ir paukštė, penketas strėlių
    Smuglevičius ir Vilniaus akvarelės
    paveikslų reportažai, galimybė
    vienam pakeist istoriją ir laisvę
    suteikt utopiniam valstiečiui
    dvaro varlei, pelei
    galybę Galijoto, skito šalmą
    ar etiopo lanką: skrenda – šauk
    pasirinkai: baltieji nugali ir žūsta
    kaip lydžio pilvas minkštas žirgo kaklas
    apsikabink minios fone, pasirinkimas
    akis ir šnervė, prisigėrus smėlio
    ir rudo kraujo, Radvilos žmona
    it pupų pėdas, tik krūtis išsprūdus
    maitina iš taurės svajonių peslį
    trinitorių šventasis Kajetonai
    padaugink duonos

    2000.IV.7–12

    Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.22.

  • Ant Šeimyniškėlių piliakalnio

    Įsiklausykime gerai, čionai atėję!
    Ar girdime? Štai žemė sudundėjo,
    Kažkur tai suprunkštė žirgai,
    Čia pat lyg vartai sugirgždėjo,
    Suklego vyriški balsai…
    Nutilę mes, suklusę stovim,
    ir virpuliais per mus nubėga
    jau šimtmečiais gyva žinia:
    tai Mindaugas, pilies valdovas,
    su pergale iš mūšio grįžta čia.
    Tai jo karių žirgai eiklieji
    sudundino žemelę,
    tai jiems sugirgžda sunkūs tiltai
    ir šurmulį pily kas gyvas kelia,
    ir skuba ąsočius midaus pripilti.

    Gražioji Vorutos pilie,
    Karaliaus sostinė šventa,
    tuos ordų puolimus atlaikius
    garbingos vietos būk verta,
    be paslapties ateik į mūsų laiką.
    Mes širdimi paliesime pašlaitės molį,
    kur prakaitas ir kraujas protėvių lašėjo,
    kur krito Mortos ašara karšta,
    nes ir tada lietuviai verkė ir kentėjo,
    ir džiaugėsi, mylėjo, nes ir tada
    brangi jiems buvo Lietuva.

    1997

  • Ant Vorutos piliakalnio

    Eilėrašty galiu kalbėtis su karaliais
    ir darinėt pilių geležinius vartus,
    kartu su Mindaugu išjot į karą
    dėl kūdikio, užgimsiančio rytoj.

    Vaivorykštė viršum ūksmingų girių,
    virš purpurinės upės, tekančios danguos –
    tai ženklas, kad gyvens nemiręs
    tas baltas kūdikis iš kraujo ir liepsnos!

    Ropos karai, raupsai ir piktos votys
    bjauros jo veidą, kandžios ir kankins –
    o jis švytės lyg skydas sidabruotas,
    lyg jaunas mėnuo mėlynoj nakty.

    Ant kalno raganos lakstys įdūkusios,
    maišys nuodų taures, šnibždės užkeikimus, –
    o jis vis tiek gyvens, tas baltas kūdikis
    lietuvišku vardu, lietuviškos kilmės!

    1993

1 2